Net sunku patikėti, kad jau praėjo tiek metų po mano paskutinio skambučio… Tiek prisiminimų, tiek jausmų atgijo, kai palinkau prie tuščio popieriaus lapo.
Vieną gražią pavasario dieną išsiruošė 9 klasė į turistinį žygį į Zelvos stovyklą. Ten mūsų mokyklos mokiniai labai mėgdavo leisti savaitgalius. Klasės nuolat varžydavosi už teisę nuvažiuoti į nepaprastai jaukų ir romantišką gamtos kampelį. Traukiniu nukakome iki Vievio ir, traukdami dainą, apie kelis kilometrus ėjome pėsčiomis. Visi šiame kelyje pirmą kartą, išskyrus mūsų auklėtoją Viktoriją. Priėjome kryžkelę ir klausiame, kur sukti. Viktorija sako: “Praeitą kartą ėjome tuo keliu, kur šuo prabėgo”. Šuns nesulaukėme, bet galutinį tikslą sėkmingai pasiekėme, smagiai praleidome savaitgalį su dainomis, keptomis bulvėmis ir paparčių slėpimu po Sonatos Rimkutės ir Elenos Belcenko patalyne :).
Su nostalgija prisimenu mokyklą, mokytojus, bendrabutį ir auklėtojas. Tai buvo mano namai ir mano šeima visus 7 metus. O mano geriausia draugė mokykloje buvo mano auklėtoja Viktorija. Ji pati, būdama tik po universiteto, sugebėjo mus palaikyti, padėti, patarti, prajuokinti. Auklėtoja išmokė mane ne tik būti geru žmogumi, bet ir būti pasitikinčia mergina. Dėkinga jai už tai.
Visada prisiminsiu ir dėkosiu mielai lietuvių kalbos mokytojai Danutei Kviklienei už jos įskiepytą meilę knygai, fizikui Stasiui Balvočiui už įrodymą, kad ne sijonuose išmintis, amžinam optimistui istorikui Kazimierui Vidžiūnui už platesnį pasaulio suvokimą, auklėtojai Zitai už puikius vakarus šokių aikštelėje, mano mielai auklėtojai ir gerai draugei Viktorijai – už etiką, estetiką, ir platesnį gyvenimo suvokimą.
Ačiū jums, mieli mokyklos pedagogai už tai, kad negailėjote mums savo laiko, savo dėmesio, savo meilės.
Tatjana Toločko, VII laida
(Viršelio nuotrauka: Vilniaus Lietuvių namai. P. Taraškevičiaus nuotr.)
