Aš tikrai myliu Lietuvą!
Ir neketinu klausti, ką jūs jai jaučiat. Nes tikiu, kad mylit ją ir jūs.
Vakar važiuojant autobusu iki darbo su manimi sėdėjo ir būrys senukų. Visi pakiliai nusiteikę, pasipuošę ir besidžiaugiantys. Vienas iš jų ėmė dainuoti lietuvišką liaudišką dainą. Niekas jo netildė, tik keletas kitų prisijungė. Visas šitas besišypsantis būrys išlipo prie Lukiškių aikštės, kur, matyt, skubėjo į dar didesnį būrį tokių, kaip jie. Norėčiau tokius žmones matyti dažniau ir dar dažniau jausti tą pakylėjimą.
Tik norėtųsi palinkėti daugiau drąsos ir mažiau galvojimo apie per tolimus politinius žingsnius. Tuomet gal pagaliau neliktų skulptūrų ant Žaliojo tilto ir tų, kuriems atrodo, kad tai – mūsų istorinė atmintis. (Tokių norėčiau paklausti ar ir nacistinės Vokietijos laikotarpis jiems irgi istorinė atmintis? Dar labiau norėčiau paklausti ar tada, kai ateina svetimas banditas ir užgrobia tavo namus, juos sudegina, o tu, po ilgo laiko bandai juos atsistatyti, pasilieki Molotovo kokteilio likučius, kuriuos radai prie namo pamatų? Nes juk tai istorinė atmintis! Tavo sudeginto,ilgus metus prievartauto namo istorinė atmintis.). Ir tada šių datų minėjimo eisenos pagaliau atsisietų nuo politinių pažiūrų ir kvailų nusistatymų ir tai taptų VISŲ mūsų piliečių šventėmis, kuriuose girdėtųsi ne tik lietuvių kalba, bet tomis kalbomis būtų sakoma ta pati mintis, kad, Lietuva, mes tave mylim ir stengiamės daryti dar gražesne, nei esi.
Noriu, kad kai sukursiu savo šeimą Sausio 13,Vasario 16, Kovo 11 taptų dienomis, kai jauti ir džiaugiesi dėl to, ką turi dabar ir jautiesi dėkingas dėl to. Noriu, kad mano šeimai tai būtų šventės. Ir kad vaikai, kuriuos tikiuosi kada nors auginsiu, nors amžiumi būtų dar toliau nuo šių datų, tačiau dar arčiau širdimi ir tikėjimu, supratimu kam to reikėjo ir ką tai davė jiems ir mums visiems.
Linkiu šiandien ne nusipiratauti kokį filmą iš interneto, o sudalyvauti bent viename iš daugelio renginių, kuriais minima V16. Arba jei bijote sušalti – nueikit į kokį lietuvišką filmą, kuris nuteiks teigiamai ir džiugiai. Kad jaustumėtės šiek tiek aukščiau, nei atėję, nes tos kultūros, kurią ką tik žiūrėjot ekrane, dalimi esate ir jūs.
Ir žinokit, kad čia Lietuva – čia lietūs nelyja, čia visada šviečia saulė!
Aš tai jau žinau. Žinau ir tai, kad tie norai, kuriuos surašiau viršuje virsta realybe. Ir kad aplink daug žmonių, kurie kuria, daro ir džiaugiasi. Mokosi patys ir moko kitus. Ir taip stiprina tai, ką turim – Lietuvą.
Ačiū tiems, kurie subrandino mintį ir padarė taip, kad šiandien galėčiau parašyti:
Su gimtadieniu, Lietuva!
Justė Janulytė
https://janulyte.wordpress.com/
R. Jakubausko nuotr.
