Užsienio lietuvių studentų klubo nario Simono Saarmann (Vilniaus universitetas, Gamtos mokslų fakultetas, Geologijos ir mineralogijos katedra) tekstas iš žurnalo “Naujoji Romuva”.
Skiriama geologui Prof. Algirdui Gaigalui
Įvadas
Jubiliejiniai K. Donelaičio metai nepaskatino detaliai žvelgti į jo kūrybą ir gyvenimą geologiniu žvilgsniu tyčia, tačiau ta proga padidėjęs dėmesys šiai asmenybei, paskatino sukoncentruoti ties šiuo literatūros klasiko vardu seniai kirbančias mintis apie tai kaip vis dėlto dažnai negyvosios gamtos (geologijos) ir literatūros tyrinėjimų minties punktyrai prisišlieja greta vienas kito ir neatsiejamai tęsiasi kartu, tiesiog šaukte prašydamiesi būti pastebėti. Skaitant atsitiktinai į rankas pakluvusį K. Donelaičio raštų tomą, paraštėse atsirasdavo viena kita pastaba, o vėliau, jų susikaupė labai daug. Ar dėl apėmusio kūrybiškumo ar dė piktumo, kad skaitomas tekstas yra toks provokatyvus, kilo idėja parašyti šį rašinį, kur matytųsi skirtingų mokslo sričių giminystė. Mokslo susiskirstymas į sritis yra dibtinis, nors gal ir patogus, o įdomiausios ir kūrybiškiausios įžvalgos atsiranda būtent tokiose skirtingų sričių sąlyčio vietose. “Ką tik iš popierinio krepšio išėmiau ilgai ten buvusius obuolius; daugeliui teko nupjauti ir išmesti vieną šoną. Kai paskui perrašiau vieną savo sakinį, kurio antroji pusė buvo prasta, sakinys man priminė pusiau supuvusį obuolį. Man dažnai taip atsitinka. Viskas, ką sutinku savo kelyje, man tampa atvaizdu to, apie ką dar galvoju” (Wittgenstein, 74).
Mokslinis darbas taip įpratina žmogaus protą dirbti, kad net ir tolimoje savo profesijai srityje jis atpažįsta struktūrą, kurioje gaudosi, kaip savoje. Atsitiktinai į rankas patękęs ir perskaitytas visas K. Donelaičio 1977 m. raštų tomas su “Metais”, pasakėčiomis, poeto laiškais, dokumentais ir net pridėtomis literatūrinėmis studijomis neišblaškė geologinių minčių, bet jas pratęsė. Susipažinimas su “Metų” sukūrimo datos tyrimais ir įdomiais litearatūrologijos metodais leido surasti paralelių su Žemės sudėtimi, jos atsiradimu ir istorija, o geologinį žodyną, pilną retų mokslinių terminų ir sudėtingų vaizdinių, supaprastinti ir priartinti prie platesnio skaitytojo.
Apie K. Donelaitį ir fosilijas
Pastebime, kuo seniau asmenybė gyvenusi, tuo mažiau apie ją žinome. Tas pats ir geologijoje – kuo apie senesnius laikus kalbame, tuo mažiau ką tikra galime pasakyti. Mūsų planetos amžiaus masteliu (4,54 milijardų metų) K. Donelaitis neatrodo senas, tačiau žinant, kad lietuvių literatūra yra gana jauna, tai net ir XVIII amžiaus asmenybė yra “iškasena”. Apie K. Donelaitį tikrai žinoma nedaug. Įvairiomis aplinkybėmis bandoma nustatyto jo “Metų” parašymo laiką. Pagal šio kūrinio brandumą jo sukūrimo laikas aiškiai atskiriamas nuo taip pat jo sukurtų trumpučių pasakėčių, kurios yra menkesnio meistriškumo. Šis pastebėjimas akivaizdus ir nereikalauja detalesnio tyrimo. Lygiai taip pat iš akies pastebime, kad Vilniuje Geologijos instituto muziejuje saugomas spėjamai roplio slankstelis[1] yra daug senesnis (apie 155 milijonų metų), nei kokie vos ledynams nuslinkus randami mamutų[2] kaulai (apie 12 tūkstančių metų) ir gali būti priskirtas juros[3] periodui. Taip pat lengvai, kaip ir Donelaičio brandus “Metų” stilius, lyginant su pasakėčiomis, iš akies matosi, kad slankstelis yra stipriai mineralizuotas ir tokiems kaulo struktūros pokyčiams būtinas ilgas laiko tarpas.
Apskritai fosilijų radimas geologams labai naudingas. Pagal jas tikrai žinoma, kad sluoksnis negalėjo susidaryti ankščiau, nei suakmenėjęs sutvėrimas gyveno. Tokių “fosilijų”, padėsiančių nustatyti tikslų sukūrimo laiką buvo ieškome ir “Metuose”. Dviejų Karaliaučiaus gaisrų paminėjimas (“Žiemos rūpesčiai”, 241-2 eilutės, Donelaitis, 1977 236) sukonkretino jų sukūrimo datos galimybes, tik bėda, kad reikia rinktis iš kelių Karaliaučiuje Donelaičio gyvenimo metais siautusių didesnių gaisrų: 1756, 1764, 1769, 1775 metais (Armstedt, 1899 245-6). Konkretaus įvykio paminėjimas, kaip kad valdovo išrinkimas į sostą, ar karo pradžia, kur kas geresnis faktas, nei gana dažnai kylantys gaisrai, tačiau net ir tai geriau, negu nieko. Geologijoje fosilijos taip pat skirstomos pagal “gerumą”. Nuostabaus grožio ir įvairumo amonitai, dabar jau išnykę gyvūnai, evoliucionavo labai greitai, ir vienos jų formos keitė kitas. Pagal tas formas, galima daug tiksliau nustatyti nuosėdų amžių, negu pagal tokias fosilijas, kurios gyveno labai ilgą laiką beveik nesikeisdamos. Pagal amonitų rūšių pavadinimus skirstomi nuosėdų sluoksniai į zonas, o pagal prancūzų karalius nuo Liudviko VIII-ojo iki pat XIX vadina istorines epochas, ar net baldų stilių. Žinoma, pasitaiko, kad senesnė fosilija būna perklostoma ardant senesnes nuosėdas į jaunesnius sluoksnius. Visur Karaliaučiaus krašte, tame tarpe ir Tolminkiemyje, kur K. Donelaitis ilgai gyveno, žvyre gausiai randami gintaro spalvos “velnio pirštai”[4], kurie yra čia mezozojuje gyvenusių ypatingų moliuskų vidinio skeleto likučiai, tačiau nuosėdos, kuriose jie dabar randami yra daug vėlesnės – kvarterinės[5], t. y. palyginti, visai neseno ledynmečio nuosėdos. O tai tik primena, jog mes nežinome, kaip greitai po Karaliaučiaus gaisro ir pats Donelaitis šią žinutę panaudojo savo kūrinyje.
Atvirkštinis metodas, “Metų” parašymo datos tyrinėjimuose, – ieškoti užuominų ne pačiame kūrinyje, bet kituose šaltiniuose, kur kūrinys būtų paminėtas. Remiantis K. Donelaičio rašytu laišku savo bičiuliui J. Jordanui, galima būtų tarti, kad poetas savo stambiausius kūrinius parašė maždaug iki 1776 m., nes kaip tik tų metų žiemą pas jį viešintiems bičiuliams skaitė “Metų” ištraukas. Bet ir šiuo atveju nėra didelio tikrumo” galėjo būti skaitomos kiek seniau parašytos dalys, dar neįėjusios į vėliau pabaigtą kūrinį (Gineitis, 1977 8-9). Pamokanti istorija būtų gintaro – fosilinių sakų – paieškų Lietuvoje ekspedicija, rengta 1925 metais (Kaveckis, 1928 214-5). Lietuvos geologai, remdamiesi analogija, apie Sambijos pusiasalyje esamus didelius gintaro klodus paleogeno[6] nuosėdose, tikėjosi surasti jų pas save. Bet paaiškėjo, kad pavieniai radiniai prie Lūkšto ežero ir kitur nesudaro didelių storymių, tad yra atnešti ledyno, o šiek tiek didesnės gintaro sankaupos Monciškėse prie Palangos ir Juodkrantėje, tėra maža Baltijos jūros šiaurės-rytų krypties bangų perklostytų gintaro atsargų dalis, atkeliavusi iš tos pačios Sambijos, vadinasi yra daug jaunesnės, poledyninės.
Nustatant “Metų” parašymo laiką, remtasi ir grafologijos argumentu. Antai F. Tecneris (Tetzner, 1897 290-1), palyginęs išlikusius K. Donelaičio rankraščius, spėjo, kad “vasara” veikiausiai bus parašyta 1773 m., tačiau ginčytina lieka ir tai ar poeto rašysena galėjo taip ryškiai keistis, nors neretai taip galima datuoti rankraščius (plg.: Napoleono parašai prieš ir po karo su Rusija). Geologijoje, galbūt, ryškiausiai tokį efektą iliustruotų kokio seniau egzistavusio, bet galutinai užaugusio ir nusekusio ežerėlio nuosėdos, kuriose surandamos žiedadulkės. Žiedulkių tyrimo metodas, vadinamas palinologija, remiasi tuo, kad pagal žiedadulkių rūšinę sudėtį matosi ir ežerėlio ekologinių sąlygų raida. Galima rekonstruoti, kaip gilesniuose, anksčiau susiklojusiuose sluoksniuose, randamas šaltamėges rūšis keitė šiltamėgės, susiklojusios vėliau, o giliavandenes – sekliavandenės ir panašiai. Svarbu, kad nuosėdos būtų susiklojusios per ilgą laiko tarpą, kad atsispindėtų lėti klimato pokyčiai, kaip, manytina, ilgai turėjo būti kuriami ir “Metai”.
Daug mažiau patikimas argumentas – psichologinis. Teigiant, kad “Metai” yra Donelaičio senatvės laikotarpio kūrinys, remiamasi meilės scenų, bei motyvų nebūvimu poemoje (Užpurvis, 1947 36–7). Tačiau šis argumentas kūrinių datavimui mažai tinka, nes juo remiantis negalima nustatyti jokio konkretesnio laiko. Pagaliau yra ir jaunų autorių kūrinių, parašytų be meilės scenų. O tai tik parodo, kad įrodymų nebuvimas, nėra nebuvimo įrodymas. Tai svarbu visada atsiminti. Šio straipsnio autoriui dar studentui teko būti patrauktam į geologinius tyrinėjimus Lietuvoje 2008 m. prie Merkinės, kur abiejuose Nemuno upės krantuose vienas priešais kitą (Jonionių ir Maksimonių kaimuose atsiveria seno paskutinio tarpledynmečio[7] ežerėlio nuosėdos. Prof. Gaigalo vadovaujama ekspedicija ieškojo moliuskų kiautelių senose ežero nuosėdose, bet surasti juos pavyko tik Jonionių kaimo krante, o Maksimonių – ne. Ekspedicijos nariai, skubindamiesi pabaigti darbus, ragino profesorių nebeieškoti, remdamiesi autoritetingų mokslininkų ankstesniais darbais, kur rašyta, kad šiame krante moliuskų nėra. Profesorius pašaipiai atsiliepė apie “anuos” mokslininkus ir jau žarai nuspalvinus pušų viršūnes, vakarėjant, rado vietą, kur sluoksniuose buvo galima įžiūrėti smulkias moliuskų kriauklyčių nuolaužas (Saarmann, 2009 56-8).
Apie K. Donelaitį ir sluoksnius
Kai geologams nepavyksta surasti fosilijų, arba sluoksniai yra tokie seni, kai dar Žemėje nebūta jokios gyvybės, jiems belieka tyrinėti kokios yra sluoksnių struktūros, tekstūros, ir t. t., kaip ir K. Donelaičio raštų atveju, atkreiptinas dėmesys į žodžius.
Suparantama, kad perleidžiant K. Donelaičio raštus, juos tenka redaguoti, kaip ir geologinius sluoksnius, perkeliant ant popieriaus, būtina priskirti pagal amžių geologiniam periodui, nustatyti jų susidarymo būdą, žinoti sudėtį – tik tada jie įgaus prasmę. Bet čia galima ir suklysti. Štai “Metų” eilutėje Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia (Donelaitis, 1977 “Rudenio gėrybės, 12-a eilutė) žodis “pašaliais” ištaisytas į “pašalais”, taip suteikiant visai kitą ne tik žodžio, bet ir visos eilutės prasmę. Vėliau šis netikslumas buvo atitaisytas. O kiek yra kartų tekę, atitaisinėti geologinius žemėlapius! Būtent dėl fosilijų stokos geologų ilgą laiką buvo manoma, kad didelius Lietuvos plotus užima taip vadinamos terciarinės[8] nuosėdos, nes kaimyninėje Karaliaučiaus srityje, jos taip plačiai paplitusios. Buvo atsižvelgta į tai, kad ties Anykščiais Šventosios upės ir jos intakų atodangose yra smėliai, savo sudėtimi labai panašūs į tuos, atsidengiančius Sambijos pusiasalyje. Ir tik suradus naujų fosilijų šie dideli Lietuvos plotai buvo “nuterciarinti” (Dalinkevičius, 1947).
Klaidų atitaisymas – sunkus darbas, ir tik esant pirminiam šaltiniui tėra įmanomas. Palygimui – istorija su mineralogine kolekcija, kuri, uždarius Vilniaus universitetą 1848 metais, buvo išblaškyta po įvairius Rusijos imperijos miestus, kurie toli gražu neturėjo tokios turtingos kolekcijos, kaip Vilnius. O kolekcijai keliaujant iš muziejaus į muziejų, pirminė informacija dingsta. 1986 metais Odesos universitete buvo surasta dalis šios kolekcijos (Rudnickaitė, Žalūdienė, 2003 146) ir draugiškumo ženklan sugrąžinta į Vilnių (bet ne visa). Taip atsitiko tik dėl to, kad išliko neišmestos senos pavyzdžių etiketės, kuriose buvo įrašyta “Vilenskaya kollektsiya”. Literatūros tyrinėtojai, neturėdami visų K. Donelaičio raštų rankraščių, arba turėdami juos redaguotus (nežinia kieno rankos – autoriaus, ar leidėjo) panašūs į geologus. Toks palyginimas šiame straipsnyje jau nėra originalus. Labai patyręs tokių dalykų žinovas Feliksas Tiškus, kalbėdamas apie suklastotas nubaustųjų tremtimi į Sibirą lietuvių bylas, pataria: “Negaiškite brangiausio mums likusio – laiko – bylos sandaros tyrimams! Manyč, tai tolygu geologo pastangoms sudėlioti – surikiuoti uolienų pavyzdžius, nežinant iš kurio gylio jie paimti, į darnią, teisingą tos vietovės geologinę struktūrą“ (Česnys, 1999 173).
Vadinamųjų išskirtinių sakinių skyryba K. Donelaičio autografuose laisvesnė, negu visuose vėlesniuose “Metų” leidimuose. K. Donelaičiui, galima sakyti, daugiau rūpėjo hegzametro eilutės skambumas, jos intonacinis bangavimas, negu patys skiriamieji ženklai, nors šiaip jau ir skyryboje Donelaičio būta labai kruopštaus ir rūpestingo palyginti su kitais jo epochos autoriais (Doveika, 1977 298). Paprasta, kai skyrybos principai iš esmės neprieštarauja mūsų dabartinei praktikai. “Metų” autoriaus kalbos sintaksę nuo dabartinės literatūrinės kalbos sintaksės skiria ir modalinio žodžio (paprastai atliekančio ir jungiamąją funkciją) rõds vartojimas. Pirmiausia reikia pasakyti, kad tas modalinis žodis etimologiškai nieko bendra neturi su įterptiniu žodžiu rodos(i). K. Donelaičio rõds, be jokios abejonės, yra sutrumpėjęs iš būdvardžio rõdas, -a, kuris veikiausiai pasiskolintas iš slavų kalbų, plg. baltarusių рад, -a, lenkų rad, -a, rusų рад, -a. Tad ir žodžio rõds vartojimo K. Donelaičio kalboje nedera suplakti su įterptinio žodžio rodos(i) vartojimu, nors jų reikšmės kartais gali ir suartėti. Vadinasi žodis rods K. Donelaičio kalboje yra visiškai kas kita, negu mūsų dabar vartojamas įterptinis žodis rodos(i), kurį skiriame kableliu ar kableliais (Doveika, 1977 313). Turi ir geologija panašių analogijų, kur du dalykai, iš pažiūros visiškai vienodi, yra labai skirtingi ir tik gilesnis jų tyrimas gali atskleisti, kokiais skirtingais keliais jie susidarė. Štai pažvelgę į Karaliaučiaus krašto žemėlapį, pamatysime dvi sausumos juostas: vieną – Kuršių neriją (jos šiaurinė dalis garsina Lietuvą), skiriančią Kuršių marias nuo Baltijos jūros, bei pietuose antrą, šiek tiek trumpesnę, – Aistmarių neriją. Pastaroji smėlio juosta susidarė vos prieš 1-2 tūkstančius metų dėl pasikeitusių cirkuliacinių srovių Gdansko įlankoje, kurios nešė smėlį iš Vyslos deltos, kai Baltijos jūros vandens lygis buvo žemesnis. Tuo tarpu, Kuršių nerija susidarė iš kito šaltinio – šiaurės rytų krypties vėjų genamos bangos Baltijos jūroje ardė dugne kainozojaus[9] ir moreninius ledyno paliktus smėlingus darinius Sambijos iškyšulyje, kurie savo ruožtu akumuliavosi (nusėdo) ant savo kelyje kliūtimi stojusios kraštinės ledyno paliktos moreninių gūbrių juostos. Taip ši juosta, būdama pamatu, besikaupiančiam smėliui, plėtėsi ir pavienės pradžioje susidariusios salos susijungė į ištisą sausumos juostą. Beje, ji ir senesnė beveik dvigubai.
K. Donelaičio raštų leksikos (žodyno) pagrindą sudaro rašytojo gimtoji tarmė, jo gimtosios, augtosios bei darbo vietos lietuvių liaudies gyvoji kalba. Užtat toji leksika tokia liaudiškai paprasta, aiški ir kartu labai ekspresyvi. Tiesa, K. Donelaitis vartoja palyginti apstokai nelietuviškos kilmės žodžių (daugiau slavizmų, šiek tiek germanizmų) (Doveika, 1977 303), kuriuos dabar, išryškėjus literatūrinės kalbos leksikos normoms, laikytume vartosenai neteiktinomis svetimybėmis, tačiau ir tie žodžiai tiesiog augte įaugę į jo kalbos audinį, jie teikia jam tam tikro, donelaitiško spalvingumo ir yra tarsi rašytojo gyventos epochos atgarsiai. K. Donelaičio “Metų” leidimuose nesunku įžiūrėti dvi susipynusias priešingas ir nevienodai pasireiškiančias tendencijas: iš vienos pusės, stengiamasi jo tekstus padaryti kiek galima prieinamesnius platiesiems skaitytojų sluoksniams, sunorminti bei suliteratūrinti juos, iš antros vėl – išsaugoti jų originaluma, bei autentiškumą, kur vienais atvejais viršų yra ėmusi pirmoji tų tendencijų, kitais – antroji. Panašiai ir geologų tekstuose, stengiamasi rašyti aiškiai, suprantamai, bet tuo pačiu ir neatsiribojant nuo tarptautinių terminų, sudėtingesnių žodžių. K. Donelaičio “Metuose” retesnius lietuviškus žodžius buvo stengiamasi pakeisti plačiau žinomais ir vartojamais variantais, o tuo tarpu visi barbarizmai, kurie daug daugiau prieštarauja dabartinei lietaratūrinei kalbai, buvo paliekami mažiausiai paliesti (Doveika, 1977 304). Savame tarpe geologai kartais diskutuoja ne vien tik apie sluoksnius, akmenis, periodus. Pakanka polemikos ir dėl kalbos dalykų. Pavyzdžiui, 1959 m. rašyta: “Be reikalo sulietuvintas terminas Karros – žodžiu karos ir tokiu būdu žalojama tarptautinė terminologija” (Kaveckis, 2012 58). Karos (taip dabar ir liko vartotina), yra su karstiniu procesu susijęs terminas.
Iš dalies tai ir suprantama. Pakeisti dialektizmą jo literatūriniu variantu, kuris skiriasi tik vienu kitu garsu, o šiap jau turi tiek pat skiemenų, kirčiuojamas pagal tą pačią paradigmą ne toks jau sunkus uždavinys. Kas kita yra rasti lietuvišką barbarizmo atitikmenį, turintį tiek pat skiemenų, vienodai kirčiuojamą, vienodai darniai įsirikiuojantį į hegzametro eilutę ir, žinoma, vienodai tinkamą poetiniam vaizdui piešti. K. Donelaitis ir savo laiku laisvai elgėsi su žodžiais, mažindamas juose skiemenų skaičių, kaip jam buvo naudingiau. Pavyzdžiui, išmesdamas afikso ne– antrąjį dėmenį, tuo vienu skiemeniu sutrumpindamas žodį, plg.: n’atbodama, n’igalėjo, n’imanau (neatbodama, neįgalėjo, neįmanau). Pritaikę sunormintą šiandieninę rašybą, sugriautume K. Donelaičio rimą, kuris yra kaip sluoksnių storymė, kur vienas ant kito sugulę sluoksniai, yra vienas su kitu neatsiejamoje priklausomybėje, kaip Hanso Kristiano Anderseno pasakoje apie karalaitę ant žirnio, kur net paskutinis, aukščiausias čiužinio sluoksnis atkartoja pirmojo nelygumus.
(Pagr. nuotr. iš www.donelaitis.info)
[1] 1976 metais geologas Vladas Katinas netoli Papilės miestelio, kur beje, yra gyvenęs S. Daukantas, surado fosiliją, kuri primena roplio stuburo kaulo slankstelį. Ilgai šis pavyzdys pragulėjo Gamtos tyrimų centro Geologijos ir Geografijos instituto muziejuje ir tik dabar, kylant susidomėjimui apie geoparko Akmenės rajone steigimą, prie šio unikalaus radinio vėl sugrįžtama. Įrodžius, kad tai tikrai roplio slankstelis ir kad jis atvilktas ne ledynų, bet susidarė vietoje, bus svarbus mokslinis atradimas.
[2] 1957 metais Vilniuje, Smėlio gatvėje (Antakalnyje), tiesiant komunikacijų tinklus buvo surastas beveik pilnas mamuto skeletas (žr. Kulikauskas P., Mačionis A., Žeiba S., 1957. Vilniaus mamutas. Mokslas ir gyvenimas, 1957, Nr. 1, p. 16–20.)
[3] Juros periodas rasidėjo prieš 201,3 ir baigėsi prieš 145 milijonus metų.
[4] “Velnio pirštai” – belemnitai (lot. Belemnoidea) – išnykę galvakojai moliuskai, panašūs į šiuolaikinius kalmarus. Belemnitai atsirado karbono periode. Per visą mezozojų buvo plačiai išplitę jūrose kaip ir amonitai. Belemnitai išnyko kreidos pabaigoje.
[5] Kvartero periodas prasidėjo prieš 2,588 milijonus metų ir tebesitęsia dabar.
[6] Paleogeno periodas prasidėjo prieš 66 ir baigėsi prieš 23,03 milijonus metų.
[7] Turimas omenyje Merkinės tarpledynmetis, kuris prasidėjo prieš 130 tūkst. ir baigėsi prieš 90 tūkstančių metų (Gaigalas A., 2008. Merkinės tarpledynmetis. In Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius.
[8] Terciaras – oficialiai nerekomenduojamas, bet vis dar plačiai naudojamas geologinio periodo pavadinimas, kuris apima laikotarpį tarp 65 ir 1,806 milijonų metų. Dabar šis periodas pakeistas peoleogenu ir neogenu.
[9] Kainozojus – (gr. nauja gyvybė) paskutinioji geologinė era, apimanti tris periodus (paeogeną, neogeną ir kvarterą).
