Atvykau į Lietuvą 1993 metais. Mokykla „Lietuvių namai“ mane priėmė šiltai. Atsimenu kaip su močiute atėjome į direktoriaus Alfonso Rudžio kabinetą, norėdami gauti sutikimą, jog galiu mokytis šioje mokykloje. Gavau sutikimą. Ir netgi A. Rudys man įteikė vieną iš savo parkerių, kurie buvo padėti ant jo stalo.
Taip ir prasidėjo mano naujas gyvenimo startas. Iškart patekau į antrą klasę, nes pirmą klasę buvau baigęs Ukrainoje, Charkove.
Kas iš vaikystės man prisiminė labiausiai, tai mokyklos diskotekos – pirmosios diskotekos. Jas organizuodavo vyresniųjų klasių moksleiviai (11-tokai ar 12-tokai). Jie man atrodė kaip suaugę dėdės ir tetos. Nieko keisto, nes aš gi buvau antrokas.
Diskotekos vyko šeštadieniais, atsižvelgiant į tai, kad rytoj bus sekmadienis, todėl pamokų ruošti nereikės ir galėdavau ilgai miegoti rytais.
Veiksmas vyko antrame aukšte, žaidimų kambaryje. Kambariukas būdavo mažas, pilnut pilnutėlis. Aš, apsirengęs geriausiais drabužiais, eidavau į diskoteką. Mano amžiaus vaikai retai šokdavo, todėl buvau tarp vyresniųjų pagrindinis iš „mažųjų atstovų“.
Tuo laiku tarp jaunimo dominavo tokios grupės kaip Metallica, Sepultura, Nirvana, Slayer, Death, Кино ir t.t.
Todėl vyresnieji buvo atauginę ilgus plaukus, dėvėjo suplėšytus džinsus, madingus sportinius batelius. Keliasdešimčiai minučių drovėjausi atsitraukti nuo sienos ir eiti šokt į šokių salės vidurį. Bet vyriausiųjų padrąsintas – eidavau. Pasinerdavau į ekstazę. Čia galėdavau pilnai išlieti savo emocijas ir improvizuoti šokyje.
Ypač užburdavo, kai grojant „sunkiajam metalui“ vyriausieji sustodavo ratu, atrišdavo ir paleisdavo savo ilgus plaukus ir pradėdavo mosikuoti (kratyti) savo galvomis. Be abejo, aš tik vienintelis iš mažųjų likdavau su jais ir šokdavau šį magišką šokį. Kartais, kolektyviai pasiekę gilųjį transą, vaikinai susvirduliuodavo ir iš visų jėgų susidaužydavo galvomis – taip jie iškrisdavo iš žaidimo. Pora kartų teko ir mano mažajai plikajai galvai, bet atsisakyti tokios pramogos netgi nemaniau.
Prakaitas, sunkioji muzika, patamsis, grėsmingi milžinai, mistiška nuotaika vyraujanti aplinkoje – visa tai turėjo kažkokios nepaaiškinamos galios.
Paklausiau Aleksandro Lazdausko – vieno savo klasioko – kodėl jis neina šokti į tą ratą? Jis atsakė, kad taip besielgiantys žmonės yra blogi, nemyli savo tėvų ir paklius į pragarą. Nenorėjau rimtai priimti šio teiginio.
Mano ištvermė būdavo kur kas mažesnė negu vyresniųjų. Todėl atšokdavęs keletą valandų be pertraukos, vos laikiausi ant kojų. Nenorėjau išeiti nepasibaigus diskotekai ir siaubingai norėjau miegoti. Vyresnieji mane drąsindavo ir tai tapdavo vos ne maratonu. Vyko tai iki tol, kol ateidavo auklėtoja (12 ar 1 val. nakties) ir įjungdavo šviesą. Jaunimas dar paprašydavo poros dainų ir taip pasibaigdavo diskoteka.
…tada einu koridoriumi, spiegia ausyse nuo ilgai grojusios garsios muzikos, pakylu laiptais, koridorius, akys merkiasi, durys. Dar nepaklota lova, aš krentu ant jos su mintimi, kad trumpam pagulėsiu ir atsikelsiu, kad pasiruošti miegui, bet…
Rytas. Aš nurengtas, tvarkingai guliu paklotoje lovoje, balta patalynė. Esu išsimiegojęs. Net nežinau iki šiol, kuriai auklėtojai dėkoti už tai, kad mane pakėlė ant rankų, paklojo lovą, nurengė ir paguldė miegoti.
Dar ilgai gėrėdavausi vyresniųjų klasių mokiniais, jų elgesiu, stiliumi ir nematoma jėga, tvyrojusia aplink juos. Maištinga dvasia.
Bandžiau kopijuoti vyresniųjų rengimosi manieras. Bet jų palaidi raišteliai ant batų atrodė kietai, o mano kvailai. Jų suplėšyti džinsai ties keliais jiems tiko, o man ne. Ir tos mano skylės ant kelių buvo visai ne tokios kaip pas juos. Raišteliai ir virvutės užrištos ant jų kairiųjų rankų atrodė gražiai ir puošniai, o mano raišteliai kažkokie nušiurę, vargini, nors ryškaus skirtumo nebuvo.
Ir ilgai dar negalėjau suprasti, kame reikalas. O reikalas pačiame žmoguje… Kol nesuaugau ir aš, kol ne tapau vyresniųjų klasių moksleiviu!
