Alumni draugija

Užsienio lietuvių studentų klubo vienas iš tikslų yra skatinti bendradarbiavimą ir ryšius su dabartiniais klubo studentais, palaikyti glaudesnius ryšius su buvusiais klubo nariais. Todėl įkūrėme Užsienio lietuvių studentų klubo Alumni draugiją. Alumni studentų tikslas padėti dabartiniams ir būsimiems užsienio lietuvių studentams atsirasti naujoje aplinkoje, pasidalinti gerąja patirtimi, teikti jiems būtiną informaciją. Dalis Alumni studentų yra aktyvūs lietuviškų bendruomenių nariai užsienyje. Į juos galima kreiptis svarstant galimybes studijuoti Lietuvoje, galimybes įsidarbinti tam tikrose srityse, keliaujant.

Algis Budzeika

Algis Budziejko – Studijuoti Lietuvoje planavau dar kai mokiausi Punsko licėjuje. Pasirenkant studijas Lietuvoje labai didelę įtaką turėjo vyresni draugai, kurie jau studijavo, arba buvo baigę studijas Lietuvoje. 2006 metais įstojau i Kauno Technologijos Universitetą, Verslo vadybos bakalauro specialybę. Bakalaurą pabaigiau 2010 metais ir tais pačias metais įstojau į magistratūros studijas Vilniaus Gedimino Technikos Universitete. Pasirinkau Vilnių dėl keliu priežasčių: VGTU siūlė trumpesnę (1.5 metai) tą pačią studijų programą (Verslo vadybą) nei Kauno Technologijų Universitetas (2 metai)- planavau kuo anksčiau įsidarbint, todėl trumpesnė studijų programa buvo mano prioritetu. Deja neturėjau pažįstamų, kurie patartų apie šią kryptį VGTU, tačiau buvo įdomu išbandyti studijas kitame universitete, tuo pačiu norėjosi išmėginti gyvenimą kitame mieste – Lietuvos sostinėje. Į Lenkija sugrįžau dėl darbo pasiūlymo. Atstovauju Lietuviško kapitalo įmonę Lenkijoje ir pastoviai lankausi Lietuvoje darbo reikalais. Kiek galiu, aktyviai dalyvauju veikloje lietuviškoje bendruomenėje savo krašte, esu nariu LLJS (Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos) ir sporto klubo „Punia“. (algis.budzejko@gmail.com)

Milda Kuculis

Milda Kuculis – Atvažiavau į Vilnių iš Lenkijos. Gimiau ir užaugau lietuviškoje šeimoje, baigiau lietuvišką mokyklą. Tėvai, seneliai yra lietuviai gyvenantys buvusiuose Lietuvos etninėse žemėse, taigi ir pati jaučiuosi esanti lietuvė. Bet buvau už Tėvynės ribų, todėl labai norėjosi „gyvai prie jos prisiliesti“. 2005 m. baigus lietuvišką licėjų įstojau į Vilniaus Universitetą, pasirinkau Ekonomikos specialybę. Ji pasirodė man esanti įdomi, gana plačių perspektyvų. 2009 tęsiau mokslus magistratūroje VGTU marketingo specialybėje. Šiuo metu dirbu vienoje iš didesnių lietuviškų įmonių Lietuvoje pagal savo specialybę. (mildakuculis@yahoo.com)

Liubov Gladkih

Liubov Gladkih – Atvažiavau iš Rusijos, Irkutsko srities, Usolie-Sibirskoe miesto. Mano močiutės šeima 1942 metas buvo ten ištremta iš Lietuvos. Kai močiutė mirė, mama važiavo ją palaidoti į Lietuvą. Grįžus sužinojo, kad tremtiniams čia duodami butai ir nusprendė su šeima sugrįžti. Manęs niekas neklausė, ko noriu. Pragyvenau Lietuvoje 8 metus, baigiau čia mokyklą, kitur jau manęs ir nebetraukė, labai pamilau Vilniaus miestą. Kolkas čia yra mano mylimiausias miestas, manau, nemažai esu mačiusi kitų šalių, miestų ir turiu su kuo palyginti… Taip pat čia yra daug nuostabių žmonių, mano draugų. 2007 metais įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti socialini darbą. 2011 metais įstojau ten pat, tą pačia profesiją į magistratūrą. Norėjau prisidėti prie valstybės gerovės kūrimo, buti naudinga žmonėms ir valstybei. Socialiniai mokslai yra man artimiausi, reikia daug bendrauti, pažinti žmonės, padėti jiems suprasti, kaip jie gali pradėti geriau gyventi, padėti suprasti, kad mūsų gerovė priklauso nuo mūsų pačių sprendimų. Stodama i šią profesiją, norėjau suprasti save, o socialiniai mokslai labai padeda savęs pažinimo kelyje. (liubovgladkich@gmail.com)

Konstantinas Dementjevas

Konstantinas Dementjevas – Atvažiavau iš Kaliningrado srities, Sovetsko (Tilžės) miesto. Mama ir jos giminės – visi lietuviai. Seneliai buvo ištremti iš Lietuvos Vorkutos sritį, paskui persikėlė i Magadaną, dar vėliau i Sovetską, nes į Lietuvą grįžti nebuvo leidžiama. Sovetske lankiau sekmadieninę lietuvišką mokyklėlę. Ten sužinojau apie galimybę mokytis mums visiems gerai žinomuose „Lietuvių namuose“. Į Lietuvą atvažiavau dar būdamas mokyklinio amžiaus. Sprendimas buvo ko gero mano. Traukė lietuviškos šaknys, galimybė mokytis kitur, gyventi ir studijuoti atviroje ir demokratinėje valstybėje. 2003 m. įstojau į VGTU transporto inžineriją. Techniniai dalykai mane traukė nuo vaikystės, o transportas plati, visada paklausi sritis. Nors tiksliai nedirbu pagal savo įgytą išsilavinimą, žinios įgytos universitete padėjo man susirasti dabartinį darbą. Savo karjerą pradėjau laivų technines apžiūros, remonto ir priežiūros srityje. Dirbdamas supratau, kad labiausiai traukia neardomoji kontrolė. Šiuo metu dirbu lietuviškoje įmonėje, kuri aktyviai bendradarbiauja su didžiausiomis pasaulyje neardomosios kontrolės įmonėmis. Tai padeda įgyti naujų žinių ir praktinių įgūdžių ne tik Lietuvoje , bet ir visose pasaulio šalyse. (k.dementjevas@gmail.com)

Vadzim Vileita

Vadzim Vileita – Į Lietuvą atvažiavau iš Gardino Baltarusijoje. Mano tėtis yra lietuvių kilmės, gimęs Sibire, kur stalinizmo laikais buvo represuotas ir sušaudytas jo senelis Kazimieras Vileita. Pats aš apie Lietuvą žinojau mažai, nes ir mano tėtis ten niekad nebuvo gyvenęs. Bet susidomėti padėjo Gardino lietuvių bendruomenė – lietuvių kalbos pamokėlės sekmadieninėje mokyklėlėje su puikiais mokytojais, kas savaitę atvažiuojančiais iš Druskininkų, dalyvavimas į nuostabias „Atgajos“ stovyklas Lietuvoje. Tėčio paskatintas, dar būdamas vos 15 metų persikrausčiau į Vilnių mokytis į „Lietuvių namų“ mokyklą, kurią sėkmingai baigiau, galutinai pramokau lietuviškai, o jau tada man buvo savaime suprantama, kad aš lieku studijuoti Vilniuje. Lietuva tapo man tėvyne. Baltarusija man irgi yra brangi – tai mano mamos tėvynė, mano gimtinė, kur prabėgo mano laiminga vaikystė. Tikiu, kad ilgainiui ji pasirinks demokratinį, europinį vystymosi kelią, bus artimesnė ir Lietuvai draugiškesnė kaimynė. Taigi turiu dvi tėvynes, ir nemanau, kad tai yra blogai – juk ir tėvus turiu du. 2001 metais, baigęs „Lietuvių namus“, įstojau į VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Politika, tarptautiniai santykiai man yra įdomi sritis. Esu pratęs gyventi „tarp tautų“, nuo mažens domiuosi viešuoju gyvenimu, viešaisiais reikalais. Aš tikiu, kad politika yra būdas keisti žmonių gyvenimą į gera. Joje susiduria daug interesų – skaidrių ir neskaidrių, bet kuo daugiau žmonių šalyje domisi politika ir mato joje būdą keisti, gerinti, tobulinti visuomenę – tuo geresnę ateitį turi šalis. Noriu, kad ir Lietuvoje politika eitų į aukštesnį lygį – būtų profesionalesnė, švaresnė, su aiškiomis ideologinėmis kryptimis, iš kurių žmonės galėtų sąmoningai rinktis sau tinkamiausią. Baigęs studijas, dirbau žurnalistu, dabar tapau vertėju, bet politika nuolat domiuosi ir dabar. (vadzivil@gmail.com)

Waldemar Pieczulis

Waldemar Pieczulis – Atvažiavau iš Lenkijos, Vaiponios kaimo, Punsko apylinkių. Mano santykis su Lietuva manau yra labai geras. Išskyrus Erasmus laikotarpį, visus studijų metus išgyvenau Lietuvoje Vilniuje. Mano šeimoje visi lietuviai, namuose kalbame lietuviškai. Studijas pasirinkau Lietuvoje, nes norėjau „paragaut“ gyvenimo kitur, norėjau įgyti naujų įgūdžių, suprasti geriau gimtųjų lietuvių kultūrą, be to tuo metu kai turėjau galimybę rinktis studijų kryptį: buvo šiek tiek lengvatų užsienio lietuviams, stojant į gerą Universitetą Lietuvoje. Pabaigiau Punsko Licėjų, dėl to galbūt ir net nenorėjau studijuoti Lenkijoje. 2008 m. įstojau į Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą (VGTU) Statybos Inžineriją. Pasirinkau būtent šią specialybę, nes tais metais statybų srities rinka smarkiai vystėsi bei buvo labai plačios perspektyvos numatomos po studijų pabaigos. Vis dėlto išvykau iš Lietuvos, nes Lenkijoje man patogiau, esu Lenkijos pilietis, turiu daugiau patogumų, mažiau biurokratijos. Lenkija didesnė valstybė, turtingesnė šalis, platesnės perspektyvos (aišku, čia tik mano nuomonė). Lietuvos iš savo gyvenimo neišbraukiau, nes stipriai bendradarbiauju su lietuviškomis didelėmis įmonėmis, kurios nori plėsti savo verslą, veiklą Lenkijos teritorijoje. Šiuo metu gyvenu ir dirbu Vroclave. (waldemar.pieczulis@gmail.com)

Wida Gryguc asmeninio archyvo nuotr

Wida Gryguc – Atvažiavau į Lietuvą iš Lenkijos, kur išaugau ir baigiau lietuvišką mokyklą Punske. Mano seneliai ir tėvai yra lietuviai, todėl renkantis studijas, man ir mano vyresnėms sesėms kryptis buvo aiški. Dabar visos esame baigę lietuviškas aukštąsias mokyklas. Aš 2011 metais įstojau į Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetą – studijuoti dietetiką. Pasirinkdama šią specialybę, stengiausi galvoti apie savo ateitį, susidomėjau sveika mityba ir jos svarba kiekvieno žmogaus gyvenime. Sėkmingai baigusi studijas, grįžau į Lenkiją, šiuo metu gyvenu ir dirbu Vroclave. Dabartinis darbas nėra susijęs su mano specialybe, bet jis surištas su visada mane lydėjusiu pomėgiu. Šiandieninio darbo įgūdžius tobulinau Lietuvoje ir šiuo metu dirbu kirpėja – stiliste lenkiškame seriale „Pierwsza miłość“ („Pirmoji meilė“). (vidukas@o2.pl)

Arvydas Kimsa asmeninio archyv nuotr

Arvydas Kimsa – Mano abu tėvai – lietuviai, kurie gyvena Rimdžiūnuose (Baltarusija) ir dirba mokytojais lietuviškoje mokykloje. Tėtis Baltarusijos lietuvis, visą gyvenimą pragyvenęs Lietuvos etninėse žemėse, mama čia atvyko iš Vilniaus. Baigęs vidurinę mokyklą, nemačiau perspektyvų Baltarusijoje ir norėjau grįžti į tėvynę, kur sėkmingai mokslus buvo baigę mano tėvai ir pažįstami. 2011 metais įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto transporto inžinerinės ekonomikos ir vadybos studijas. Ši specialybė visada atrodė man patraukli ir paklausi. Paskutiniais studijų metais dirbau lietuviškoje įmonėje pagal specialybę. 2015 metais, baigęs studijas, labai norėjau praplėsti savo žinias, pabūti naujoje aplinkoje ir pasisemti naujų idėjų. Šiuo metu gyvenu ir dirbu Vankuveryje (Kanada). (arvydas.kimsa@gmail.com)

Eugenija Timofejeva asmeninio archyvo nuotr

Jevgenija Timofejeva – Gimiau ir gyvenau Latvijoje, Daugpilyje, kartu su tėvais ir seneliais lietuviais. Jie ir paskatino mane pradėti mokytis Lietuvoje jau nuo vidurinės mokyklos. Čia baigiau Vilniaus vidurinę mokyklą „Lietuvių namai“ ir 2010 tapau pirmo kurso studente Vilniaus kolegijoje. Toliau tęsti mokslus savo tėvynėje pasirinkau dėl daugelio priežasčių, tačiau pagrindinės būtų šios: nemokamas mokslas (įstojau į valstybės finansuojamą vietą), sulaukiau finansinės paramos (stipendijos užsienio lietuviams), taip pat dėl aukšto mokslo lygio. Rinkdamasi studijų sritį, dėmesį kreipiau į tai, ką mėgstu mokytis ir kas mane domina. Kelionės, administravimas ir darbas su žmonėmis man visada buvo patrauklus, todėl turizmo ir viešbučių administravimo studijų kryptis labiausiai atitiko mano lūkesčius. Ją pasirinkus, 2015 metais sėkmingai baigiau studijas. Šiuo metu esu Didžiojoje Britanijoje ir ieškau darbo pagal specialybę, daug keliauju, nes noriu praplėsti savo akiratį. Tikiu, kad kažkada grįžusi į Lietuvą, turėsiu daug patirties savo specialybės srityje. (jevgenija.tm@gmail.com)

Elvin Mamedov

Elvin Mamedov – Į Lietuvą 2012 metais studijuoti atvažiavau iš šilto miestelio Marneuli Gruzijoje. Mokytis čia mane paskatino mama, kuri yra lietuviškos kilmės. Labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad galėsiu gauti nemokamą ir kokybišką išsilavinimą jos tėvynėje. Juo labiau, kad po gruziniškos vidurinės mokyklos planavau studijuoti užsienyje, tik dar nežinojau – konkrečiai kur. Pagalvojau, kad Lietuva bus puiki galimybė, nes europietiškas išsilavinimas mano šalyje labai vertinamas. Studijavau Vilniaus kolegijoje, kur baigiau tarptautinio verslo vadybą – pasirinkau perspektyvią specialybę, nors norėjau studijuoti psichologiją. Po studijų baigimo planavau grįžti pas savo šeimą į Gruziją, tačiau bestudijuodamas pakeičiau nuomonę – Lietuva man labai patiko ir čia nusprendžiau pasilikti. Šiuo metu dirbu didelėje užsienio kapitalo įmonėje, kur mano pareigos atitinka įgytą specialybę. (mamedov.elvin@hotmail.com)

Dionis Marcinkevicius asmeninio archyvo nuotr

Dionis Martsinkevichus – Būdamas penkiolikos, 2005 metais, atvykau į Lietuvą. Mano senelis yra lietuvis, kilęs iš Vilkaviškio. Pasibaigus tarnybai armijoje, jis gavo pasiūlymą išvykti darbui Kazachijoje, kur ir pasiliko. Aš buvau pirmas asmuo šeimoje,  kuris grįžo iš Kazachijos į Lietuvą, nes viduje norėjau atrasti savo šaknis. Gyvendamas ten, praktiškai, nieko nežinojau apie Lietuvą, šeimoje buvo labai didelis kultūrinis bei etninis mišinys, todėl turbūt lietuviškų tradicijų atitinkamai nepalaikėme. Studijas pasirinkau kryptingai, nes būtent su Lietuvą sieju savo ateitį. 2010 metais įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto inžinerinę ekonomiką ir vadybą, baigiau bakalaurą, šiuo metu tęsiu magistrantūros studijas pagal Tarptautinių vežimų organizavimo studijų programą. Mano pasirinkimą lėmė ankstesnis domėjimasis šia sritimi bei darbo perspektyvos. Su logistika, kaip profesija, susidūriau jau 9 klasėje – tuomet sužavėjo  atsakomybės ir pats mastas transporto sektoriuje. Po ilgų metų darbo jaunimo bei švietimo politikos srityje, šią sritį palikau antrame plane ir nusprendžiau dirbti būtent pagal specialybę. (dionismart@gmail.com)

Jurgita Kibisz

Jurgita Kibisz – gimiau ir užaugau Seinuose (Lenkija). Abu mano tėveliai lietuviai, namuose kalbame lietuviškai. Mano brolis Tomas šiuo metu studijuoja Vilniaus kolegijoje, o mažylis Valdukas mokosi Seinų lietuviškoje mokykloje Lenkijoje. Išaugome lietuviškoje aplinkoje – visi lankėme lietuvių liaudies šokius, visi didesni šeimos pokyliai, susitikimai vyko lietuvių kalba. Ši „Mažoji Lietuva“ išugdė meilę savo kraštui ir tradicijoms. Studijas Lietuvoje pasirinkau dėl kelių priežasčių: dėl aukšto mokslo lygio, patriotinių jausmų vedama, ir, žinoma, dėl Vilniaus, kuris mane sužavėjo jau pirmą dieną, vos atvažiavus mokytis į vidurinę mokyklą „Lietuvių namai“. 2009 metais įstojau į Matematikos ir Informatikos fakultetą Vilniaus universitete, Matematikos ir matematikos taikymo kursą. Mokykloje man visada patiko šis dalykas, taigi, tarp visų universitetų bei kolegijų ieškojau specialybių, kurios būtų susijusios būtent su matematika. Esu labai laiminga, kad studijuodama sutikau nuostabius žmones: draugiškus studentus, plačiai mąstančius dėstytojus ir paslaugius fakulteto darbuotojus, turėjau galimybę dalyvauti Erasmus programoje Varšuvos universitete Lenkijoje. Kai 2015 metais baigiau magistrą, buvau įsitikinus, kad pasiliksiu Lietuvoje, tačiau greitai gavau pasiūlymą dirbti Lenkijoje. Šiuo metu gyvenu Balstogėje ir dirbu programų testuotoja. Šis darbas man patinka, tačiau miestas nežavi. Kai įgausiu patirties, būtinai sugrįšiu į Vilnių ir tada vėl pamatysiu žymųjį Televizijos bokštą, Gedimino pilį, Baltąjį tiltą, Nerį. Nors dabar gyvenu Lenkijoje, Lietuva visada buvo ir bus mano širdyje. (jurgita.kibisz@gmail.com)

Ilona

Ilona Yaskulouskaya – atvažiavau iš Baltarusijos (Astravo). Mano mama yra lietuvė. Daug giminių gyvena Vilniuje, todėl nebuvo baisu čia atvažiuoti vienai, jaučiau didelį palaikymą. Visada norėjau gyventi Lietuvoje, todėl ir nusprendžiau čia stoti, nors tiksliai nežinojau, ką noriu studijuoti. 2008 metais įstojau į Vilniaus universitetą (Vadybos ir verslo administravimo studijos). Pasirinkau šią specialybę, nes tuo metu pasirodė man patraukliausia ir įdomiausia. Žinoma, dabar mano pasirinkimas būtų kitoks. Bet niekada nevėlu mokytis. Baigus mokslus, iš Lietuvos neišvažiavau ir neplanuoju to daryti. Savo gyvenimą sieju su Lietuva. Šiuo metu dirbu grožio sferoje (ilona.yasku@gmail.com)

Vera

Vera Kolesnikova – atvažiavau iš Baltarusijos, mano mama lietuvė. Vaikystėje dažnai važiuodavau į Lietuvą pas mamos giminaičius, į jos gimtuosius Šiaulius. Ten bendraudavau su savo pusseserėmis ir pusbroliais.  Aš baigiau Minsko lingvistikos universitetą, studijavau prancūzų kalbą. Lietuvoje (2009-2011) baigiau prancūzų filologijos magistrantūrą. Buvo įdomu pabandyti  studijuoti kitoje šalyje,  kitame universitete tęsti studijas, tuo labiau, kad metus aš dar mokiausi lietuvių kalbą Vilniaus universitete (2008). Vėliau įstojau į Vilniaus universiteto religijos studijų centro magistrantūrą. (sinsere.vera@gmail.com)

Patinka? PasidalinkShare on Facebook0Share on VKEmail this to someoneShare on Google+0Tweet about this on Twitter

Parašykite komentarą