Šie metai mums visiems yra ypatingi – švenčiame Lietuvos šimtmetį. Apie Vileišių šeimos indėlį į Lietuvos visuomeninį ir politinį gyvenimą Užsienio lietuvių studentams papasakojo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, kuris įsikūręs Vileišių rūmuose, gidė etnologė Gražina Kadžytė.
Šių dienų išsilavinusiam žmogui svarbu pažinti žmones, kurie dirbo Lietuvos labui, kėlė jos kultūros lygį, statė ir projektavo naujus statinius, kurie dar ir šiomis dienomis išliko kaip kultūros židiniai. Vileišiai – tai pavardė, kuri dar ir šiandien prisimenama Lietuvos politiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime.
Pavasarį dvylika užsienio lietuvaičių, atvykusių iš Lenkijos, Ispanijos, Baltarusijos, Rusijos, Izraelio studijuoti į Lietuvą, džiaugėsi atsiradusia galimybe apsilankyti Vileišių rūmuose. Užsienio lietuvių studentų klubas organizuoja ir globoja visų atvykusių studijoms užsienio lietuvių veiklas (šiuo metu klubas vienija virš 200 narių iš 15 skirtingų šalių), per pažintinius projektus stengiasi mažinti kultūrinį bei žinių skirtumą. Padeda geriau adaptuotis vietinėje bendruomenėje ir skatina jų pilietiškumą.
Atvykę į Antakalnį, Vilniuje, pamatė visus nuostabiai atrodančius XX a. neobaroko ir moderno bruožų turinčius pastatus, įeinančius į Vileišių rūmų kompleksą. Šie namai ypatingi dar ir tuo, kad juose įsižiebė pirmoji elektros lemputė Vilniuje. Rūmus pastatė vienas iš Vileišių šeimos atstovų, inžinierius, visuomenės ir kultūros veikėjas Petras Vileišis. Jis buvo talentingas kelių inžinierius, geležinkelių ir tiltų statytojas, taip pat vienas iškiliausių XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių tautinio atgimimo šauklių. Antanas Vileišis buvo gydytojas humanistas, brolio Petro bendramintis ir bendražygis Vilniaus lietuvinimo akcijoje. Jonas Vileišis, jauniausias brolis, buvo advokatas. Jis buvo Lietuvos Tarybos narys, Vasario 16-osios Akto bendraautorius ir signataras, o nepriklausomoje Lietuvoje – aktyvus ir reikšmingas politikos veikėjas, savivaldybininkas.
Po apsilankymo Vileišių rūmuose, kaip reta, studentai išėjo susimąstę, tylūs, lyg būtų paliesti kažko nepaprasto ir didingo, lyg didžiausias jų noras būtų siekti to, kas žmonėms neša gėrį ir grožį. Ši kelionė į praeitį ir Lietuvos šviesuomenės gyvenimą studentams išliks dar ilgai atmintyje, nes buvo prisiliesta prie to, kas yra tikra ir ėjo iš širdies.
Irena Kowalewska
ULSK nuotr.
