Gyvendami toli nuo Tėvynės, įsiklausydami į lietuvišką žodį svetur, dažnai jautėmės ieškantys šviesos, žmogaus, kuris jungtų mus ne tik su Lietuva, bet ir su pačiais savimi. Toks žmogus mums visada buvo kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis.
Jis buvo mūsų draugas, mokytojas, senelis, žinojęs, kada pasakyti, o kada tiesiog pabūti šalia. Autoritetas, į kurį kreipdavomės ne tik ieškodami atsakymų, bet ir tikrindami, ar vis dar einame teisingu keliu. Su juo buvo gera – paprasta ir jauku. Lyg būtum grįžęs namo.
Vos prieš mėnesį buvome susitikę. Tai buvo dovana, kuriai sunku rasti žodžius. Kalbėjomės apie mus – užsienio lietuvių jaunimą – apie mūsų vaidmenį pasaulyje, apie tiltus tarp čia ir ten, apie ateitį, kurią galime kurti kartu. Planavome vėl susitikti. Tikėjomės dar ne vieno pokalbio, dar ne vienos šiltos šypsenos, dar vieno „Kaip tu laikais?“.
Skaudu suvokti, kad kitų kartų nebebus. Bet lieka tai, kas neblėsta – dėkingumas. Už kiekvieną švelnų žvilgsnį, už padrąsinantį žodį, už tylų tikėjimą mumis – jaunais žmonėmis, dar tik pradedančiais savo kelią. Jo ramybė, šviesa ir begalinė meilė žmogui liks mumyse. Ji lydės mus visada.
Iš širdies reiškiame nuoširdžią užuojautą visiems, kuriems tėvas Antanas buvo artimas. Tiems, kurie jį pažinojo – iš toli ar iš labai arti. Visai pasaulio lietuvių šeimai, kuri neteko vieno iš šviesiausių savo švyturių.
Jis buvo tiltas tarp kartų, tarp žemynų, tarp širdžių. Ir tas tiltas liks.
Ilsėkis ramybėje,
Ačiū, kad buvai. Ačiū, kad esi.