Ar yra dar Lietuvoje vietų, kur gali lyg pas babą į gryčią nuvažiuoti, būti svetingai sutiktas, žolelių arbata ir sūriu su medumi ir juoda duona pavaišintas? Kur grotų vinilinė plokštelė sename grotuve, o gaspadorių pasakojimai ir tvyrantys kvapai tave nukeltų kone šimtmečiu atgal? Būtent taip Anykščiai sutiko Užsienio lietuvių studentų klubą (ULSK), kurio narius vienija bendras tikslas – kuo geriau pažinti savo Tėvynę, apie kurią, galbūt, girdėjo tik iš artimų žmonių pasakojimų svečioje šalyje. Iki šiol dėl įvairių aplinkybių svetur gyvenę studentai, dabar, gyvendami ir studijuodami Lietuvoje, turi galimybę patys užlipti į kiekvieną piliakalnį, paragauti šiltos juodos duonos, prisiliesti prie mūsų protėvių žagrių.
To tikslo vedini šį kartą leidomės į pažintį su Anykščiais – savo kelionę pradėjome nuo Anykščių centro: aplankėme Anykščių koplyčią – Pasaulio anykštėnų kūrybos centrą. Galėjome pasigrožėti čia kaupiamu Pasaulio anykštėnų kūrybos palikimu, lankėmės Rimto Tarabildos grafikos ir tapybos darbų parodoje „Miško pakrašty“. Vėliau svečiavomės Angelų muziejuje – Sakralinio meno centre, kuriame aplankėme parodą „Angelo atvaizdas XVIII–XIX a. Ukrainos liaudies ikonose“. Ir Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje, kuri iki prasidėjus I pasauliniam karui buvo aukščiausia Lietuvos bažnyčia, čia kilome į apžvalgos bokštą, kur atsivėrė visa Anykščių krašto panorama…
Pasigrožėję vaizdais skubėjome į Vorutą – Volynės metraštyje apie 1251 m. paminėtą lietuvių pilį, kurioje Mindaugas apie 1251 m. vidurį apsigynė nuo vidaus kare prieš jį kovojusio savo konkurento, kunigaikščio Tautvilo ir jo suburtos koalicijos, kuriai priklausė žemaičiai ir rusėnai iš Haličo–Voluinės kunigaikštystės. Vadinamojoje pirmojoje Lietuvos sostinėje – Šeimyniškėliuose atkurtame karaliaus Mindaugo sostapilyje Vorutoje išmėginome save būdami archeologais, lankininkais, ietininkais… Skėlėme ugnį titnago pagalba ir vaišinomės ant laužo virta žolelių arbata.
Vakarėjant apsistojome Anykščių menų inkubatoriuje, kur mūsų kūną ir mintis nuramino natūralių kvapų gausa. Sužinojome, iš kur gaunamas kvapas, kokią įtaką jis turi mūsų nervų sistemai ir net pabandėme pasigaminti kažką savo. Studentus labiausiai nustebino tai, jog pasigaminti kvapai vieniems labai patiko, o kitiems buvo labai bjaurūs, tai parodo, kaip skirtingai mūsų organizmas reaguoja ir priima išorėje tvyrančius kvapus ir kelia mums skirtingas emocijas.
Kitą dieną nuo pat ryto Arklio muziejuje mūsų jau laukė duonelės kepimo edukacija, todėl skubėjome, kol pečius dar šiltas. Čia mus ir sužavėjo trobos senumas, kiekvieno daikto, rakando unikalumas, gaspadorės pasakojimai ir vėl tie… kvapai! Ką jau kalbėti apie pietus – raugintus kopūstus molio induose, arbatą ąsočiuose, duoną pintuose krepšiuose, krakmolintą baltą austą staltiesę… Arklio muziejus mus supažindino ir su amatais: aplankėme kalvio dirbtuvę, pamatėme kaip buvo įkuriama (įpučiama) ugnis, kokius darbus dirbdavo kalviai; apžiūrėjome įvairias audimo stakles ir kaip su jomis audžiama, o taip pat daug įvairiausių žemės apdirbimo įrankių ir visą, ko galėjo prireikti mūsų protėviams.
Tęsdami savo pažintį su Anykščiais aplankėme iškilių mūsų tautos rašytojų Antano Baranausko, jo brolio Jono anūko Antano Vienuolio-Žukausko ir Jono Biliūno namus-muziejus. Pasivaikščiojome po tas apylinkes, tais takeliais, kurie įkvėpė šiuos rašytojus imtis plunksnos, grožėjomės senąja lietuvių kalba rašytais originaliais rankraščiais. Taip pat aplankėme Siauruko muziejų, tiesa, dabar jau veikiantį tik pramoginiais tikslais, bet kadaise buvusį pagrindine keliavimo ir pervežimo priemone, padariusią perversmą transporto srityje. Ir, žinoma, kaip neaplankyti didžiojo Puntuko akmens ir Lajų tako, pakeliančio į medžių viršūnes, iš kur raudona besileidžianti saulė atrodė ne taip ir žemai bei parodė dar gražesnį Anykščių kraštovaizdį.
Palydėję saulę Lajų take, pasitikome ją Rubikių apžvalgos bokšte, o mūsų kelionę vainikavo Pintinių sodelis – dar viena unikali sodyba, kurioje tradicinių amatų meistrai Ligita ir Kazys Morkūnai yra įkūrę ir įvairių pintų darbelių muziejų. Nedidelėje jaukioje troboje sodybos šeimininkai mus sodino prie stalo, kvietė vaišintis naminėmis vaišėmis, karšta arbata. Sušilę kibome į darbą – dainuodami senas liaudies ir partizanų dainas pynėme pintines iš vytelių. Šios akimirkos, kai rankų darbą apjungia balsų harmonija, kai jautiesi laukiamas ir savo viduje atrandi ramybę – tai leidžia suvokti mūsų tapatybės unikalumą ir suprasti – „aš namie“.
ULSK buria lietuvius iš viso pasaulio, grįžusius į Lietuvą ir planuojančius čia siekti mokslo aukštosiose mokyklose. Todėl maloniai prašome, jei turite draugų svetur, kurie norėtų grįžti į Lietuvą studijuoti, bet baiminasi, kad neturi čia draugų ir artimųjų, nuraminkite – mes jų jau laukiame!
Užsienio lietuvių studentų klubo
Pirmininkė Aira Gurauskaitė
Aira.ulsk@gmail.com
