Miela mama,
Norėjau Tau papasakoti, kaip pasikeitė mano gyvenimas atvažiavus į Vilniaus lietuvių namus. Pirmiausia, išmokau kalbėti lietuviškai, susiradau gerų draugų, turiu ir ,,savąją gražuolę“ (vardo, kol kas, nesakysiu).
Kai Tu mane čia atvežei, labai bijojau. Neturėjau draugų, jaučiausi vienišas, nežinojau, kas manęs laukia. Jau pirmą savaitę susipažinau su savo klase, mokytojais, auklėtojais, pradėjau lankyti šokių būrelį. Nors pirmomis dienomis ir trūko Tavęs, tėčio, brolio, tačiau, laikui bėgant, apsipratau. Dabar tvirtai žinau, kad noriu mokytis tik šioje mokykloje. Mokykloje, kurioje gera, šilta ir jauku – beveik kaip namie.
Labai norėčiau, kad ir Tu su tėčiu gyventumėte čia, Lietuvoje. Savaitgaliais būčiau su jumis, o nuo pirmadienio iki penktadienio gyvenčiau bendrabutyje. Gyvendamas Vilniuje, besimokydamas Vilniaus lietuvių namuose, daugiau sužinojau apie Lietuvą. Supratau, kad ji – mano Tėvynė, kraštas, su kuriuo norėčiau susieti savo ateitį. Tavo sūnus.
Dominykas Zaveckis
2013 metai
Tekstas iš prisiminimų leidinio „Sugrįžti. Prisiminti. Tikėti.“, skirto Vilniaus Lietuvių namų mokyklos 25-mečiui paminėti.
2015 metais spalio 2 dieną Vilniaus lietuvių namai šventė savo 25-metį. Jau daug mokinių iš viso pasaulio valstybių peržengė mokyklos slenkstį, varstė klasių duris, trynė mokyklos suolus, išsinešė nemažai žinių, padedančių kurti ateitį bei savarankiškus gyvenimus. Visiems jiems mokykla tapo antraisiais namais.
Tokios jubiliejinės sukakties proga trys mokiniai – Rimas Leonavičius ir Tomas Valkauskas, 2015 mokslo metų abiturientai, bei dabartinė IV gimnazinės klasės mokinė Martyna Krasauskaitė nusprendė padovanoti mokyklai dovaną: įamžinti pedagogų, administracijos, bendrabučio auklėtojų kartais nostalgiškus, kartais linksmus prisiminimus, jų gražias bei liūdnas akimirkas, patirtus jausmus, ateities troškimus.
Julija Kugytė (keramikinio bareljėfo autorė), Povilo Taraškevičiaus nuotr.
