Brangus dienorašti,
Jau bėga antri metai, kai mokausi Vilniaus lietuvių namuose, o, rodos, dar visai neseniai tik atvykau. Neįtikėtina, kaip greitai bėga laikas… Šiandien mane užplūdo prisiminimų banga. Štai atsisėdau ant lovos, savo nedideliame bendrabučio kambarėlyje ir prisiminiau, kiek daug patyriau ir išmokau gyvendama čia vos pusantrų metų.
Vilniaus lietuvių namai – tai neeilinė mokykla ne vien todėl, kad joje mokosi iš užsienio atvykę lietuvių kilmės vaikai, kad ji vienintelė tokia mokykla Lietuvoje. Iš tikrųjų, ji brangi ir ypatinga tuo, jog visi jos nariai kuria vieną „šeimą“. Mus jungia kur kas daugiau negu mokslas.
Prisimenu, kaip nedrąsu buvo čia žengti pirmuosius žingsnius toli nuo namų, artimųjų, senų draugų. Nors ir baugu buvo palikti namus, kažkas giliai širdyje kuždėjo, kad ten mano vieta. Ir štai – aš dabar esu čia, kur galiu drąsiai teigti – mano antrieji namai, kaip ir liudija mokyklos pavadinimas, kuris, iš tiesų, pranašingas. Turiu prisipažinti, kad ne visada buvo lengva ir džiugu. Teko patirti nuoskaudų bei kliūčių. Tačiau visa tai užgrūdino mane, išmokė stiprybės, nebijoti žengti pirmyn ir niekada nepasiduoti, „išspausti“ iš savęs kiek galima daugiau. Iš tiesų, atstumas, kuris skiria mane nuo namų, padėjo ir vis dar padeda daug ką suprasti ir įvertinti, pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Dabar aš įstengiu įžvelgti mažus stebuklus, kurie gyvena greta mūsų, labiau vertinti artimus ir svarbius man žmones bei patį gyvenimą.
Čia sutikau nuostabių žmonių, kurie atstoja man tikrąją šeimą – tai draugai, kurie visada šalia, ne tik kai beprotiškai gera, bet ir tada, kai į sielą pasibeldžia liūdesys. Taip pat ir mokytojai, bendrabučio auklėtojai, kurie mums kur kas daugiau negu įprasti pedagogai – tarsi antrieji tėvai – visada pasiruošę patarti ir padėti. Negaliu nepaminėti ir visų kitų bendruomenės narių, kurie irgi sudaro svarbią šios „šeimynėlės“ dalį. Ši mokykla tiesiog turi kažkokį magnetą, kurį kartą palietęs, negali atsispirti jo traukai.
Džiaugiuosi, kad mokausi, tiksliau, didelę metų dalį gyvenu čia – Vilniaus lietuvių namuose. Jeigu kažkas man duotų antrąją galimybę rinktis, pasirinkčiau tą patį kelią, kelią, kuris veda į Lietuvą, Vilniaus miestą, į Dzūkų gatvę 43.
Malonu išsakyti visa tai, ką jaučiu širdyje, bet turiu jau bėgti, juk gyvenu bendrabutyje, kur gyvenimas verda 24 valandas per parą. Taigi, dienorašti, iki kito karto.
Daiva Kulesza
2013 metų sausio 21 diena
—
Tekstas iš prisiminimų leidinio „Sugrįžti. Prisiminti. Tikėti.“, skirto Vilniaus Lietuvių namų mokyklos 25-mečiui paminėti. Tai mokyklos mokinių R. Leonavičiaus, T. Valkausko, M. Krasauskaitės dovana mokyklai – jų siekis įamžinti pedagogų, administracijos, bendrabučio auklėtojų, mokinių kartais nostalgiškus, kartais linksmus prisiminimus, jų gražias bei liūdnas akimirkas, patirtus jausmus, ateities troškimus.
P. Taraškevičiaus nuotr.
