Aš, Eleonora Lapteva, esu tremtinio anūkė. Atvykau į Lietuvą su savo motina Margarita Jutaite. Aš mokiausi Vilniaus lietuvių namų gimnazijoje ir 2012 metais ją baigiau. Džiaugiuosi turėdama galimybę papasakoti apie savo prosenelio didvyriškumą ir šeimos likimą. Manau, kalbėti ir prisiminti šeimos bei tautos istoriją yra prasminga. Prisiminimai ir istorija mums padeda puoselėti savo kalbą ir kultūrą.
Susipažinkime su mano proseneliu Feliksu Juta-Liepa. Jis gimė ir užaugo Ukmergėje. Savo būsimą žmoną sutiko mylimam krašte. Augindamas vaikus, mokė saugoti ir rūpintis žeme, kaip prieš daugel metų jį mokė jo tėvai. Atėjus lemtingam laikui, prosenelis Feliksas neabejodamas stojo į partizanų kovą. Jis žinojo, kad kiekvienas žingsnis kovoje su sovietais padeda ginti Lietuvos nepriklausomybę, bet kyla baisus pavojus visai šeimai. Tačiau žinojimas, kad jo vaikai gali augti užgrobtoje Lietuvoje ir neturėti galimybės kalbėti lietuviškai, gąsdino mano prosenelį labiausiai. Aš manau, kad ir nujausdami savo likimą, nė vienas miško brolis nesigailėtų savo darbų. Prosenelis buvo miško brolijos vyriausias narys. Iš tikrųjų jų kova tęsėsi nedaug laiko. Netrukus mano prosenelį Feliksą Jutą-Liepą sušaudė netoli namų, o jo kūną perkėlė prie bažnyčios vartų, kad jį atpažintų artimieji.
Proseneliui mirus, prosenelę ir penkis vaikus ištrėmė į Sibirą. Kai Jutų šeima pasiekė Sibirą, iš penkių vaikų liko tik du: teta Stefanija ir jos brolis – mano senelis Antanas, o trys vaikai mirė pakeliui į tolimąjį Sibirą. Dar baisiau buvo, kai vėliau Stefaniją su broliuku Antanu buvo atskirti ir nuo mamos – mano prosenelės ir palikti likimo valiai.
Pasakosiu tai, ką girdėjau iš savo tetos Stefanijos.
„Netikėtai visa vaikų vaikystė apsivertė aukštyn kojom. Šalia nebuvo nei rūpestingų mamos rankų, nei šiltų tėvo akių, liko tik baimė, kuri vis didėjo ir didėjo. Stefanija pasakojo, kad pirmomis dienomis tremtyje jai buvo sunku suvokti, kas įvyko, kodėl netikėtai jie yra už daug kilometrų nuo namų. Mama kažkur toli nuo jų, sesutės su broliuku jau nebėra tarp gyvųjų. Keista, kaip beveik per vieną naktį viskas gali pasikeisti. Tik vakar ji jautė namų šilumą, o dabar vien šaltį ir nieko daugiau. Pirma diena tremtyje: reikėjo rasti vietą, kur miegoti. Jie „apsistojo“ kažkokiam tvarte. Jiems buvo jau nesvarbu kur, išalkę ir pavargę du maži vaikai liko vienui vieni nežinioje. Po valandos teta Stefanija pabudo išgirdusi moteriškės žingsnius, kuri paskui bandė įžiūrėti, kas miega jos tvarte. Vaikai nemokėjo kalbėti rusiškai. Bet Stefanija abejoja, ar tai rusaitei buvo svarbu, kas jie ir iš kur atvyko. Pamačius išgąsdintus vaikus, jai rūpėjo tik kuo greičiau jiems padėti. Ji priėmė juos, kaip savus. Po kurio laiko rusaitė atidavė juos į globos namus, kur teta Stefanija išskyrė su broliuku Antanu“.
Vaikai nežinojo, kur jų mama. Jų širdyse liko tik vienas tikėjimas. Ne ilgą laiką jie gyveno globos namuose. Po kurio laiko, prosenelė Adelė susirado vaikus ir atvažiavo jų pasiimti su savimi, kai tik susitvarkė vietą, kur gyventi ir dirbti. Tai buvo didžiulė laimė. Jų šeima, nors ir ne visa, bet buvo kartu. Po kiek laiko vaikai pradėjo lankyti mokyklą. Teta taip pat pasakojo, kad iš pradžių visi labai keistai žiūrėjo į naujai atvykusius, nes vietiniams gyventojams buvo pasakyta, kad tai nusikaltėliai. Bet po kurio laiko visi suprato, kad tai paprasti žmonės, iš kurių atėmė tėvynę. Pamažėl viskas tvarkėsi, rimo, vaikai praaugo. Stefanija ir Antanas Jutai subrendo ir Rusijos žemėje sutiko savo meiles. Antanas susipažino su nuoširdžia rusaite, kuri iš Kazanės atvyko į Igarką dirbti.
Toliau gyvenimas bėgo nesustodamas. Mano senelis Antanas su močiute Liudmila išvažiavo į Kazanę. Po kurio laiko gimė mano mama Rita. Dėl silpnos sveikatos ir patirtų išgyvenimų, senelio gyvenimas buvo trumpas. Taip jam ir nepavyko grįžti į Lietuvą, bet iš savo močiutės pasakojimų apie senelį galiu spręsti, kad protėvių žemės šauksmas niekad netylėjo jo širdy.
O teta Stefanija neseniai surado savo tremtyje prarastą jaunystės meilę ir 2010 metais ištekėjo. Visą Jutų šeimos tremties istoriją ji aprašė knygoje “Protėvių žemės šauksmas“.
Eleonora Lapteva
Asmeninio archyvo nuotr.
