Tyliai įkvėpsiu žvarbaus oro. Kūnu nuvilnys švelnus ramybės jausmas. Pažvelgsiu į pro šalį skubančius praeivius (kaip visi susirūpinę, nepatenkinti), nejaugi nė vienam nenuostabi ši saulėta žiemos diena?
Stotelėje mindžikauja susiraukę būsimieji troleibusų keleiviai, niurzgia į kailinius susisupusios močiutės. Troleibusų stiklai apsitraukę lediniais paveikslais, kurie labai gražiai mirguliuoja saulės šviesoje. Visi skuba sutilpti į visiškai nešildomą visuomeninį transportą. Atsisėdu priešais pagyvenusią moterį.
Jaunystėj ji buvo be galo graži. Ar labai šis kraštas skiriasi nuo jos kažkada regėto? Pažvelgiu į žydras akis… Begalinėse lygumose tarp linguojančių rugių klaidžioja gaivūs vasaros vėjai, kurių paklaikusį šokį sulaiko aukštų pušų miškai, tyliai ošiantys po dangaus skliautu.
Žydraakė mergaitė lekia kartu su vėjais per rugių jūrą, jos rankose kvepiančių gėlių vainikas, jos plaukai be garso blaškosi vėjo sūkuriuose… Pribėgusi prie gurguliuojančio upelio, paleidžia savąjį nuotakos vainiką, kuris, trumpam mirksniui paniręs pradeda nesibaigiančią kelionę mirguliuojančiu upelio vandeniu. Kas žino, gal kada nors šios gėlės nukeliaus į neaprėpiamą vandenyną? Ji palydi savo kūrinį linksmu šypsniu.
Staigus užtemimas iškreipė neužmirštamą gėlių kvapą. Žiemos naktis. Ji – dar gana jauna moteris – žvelgia į drąsius, bet siaubingai išbalusius žmonių veidus, žvilgančias akis ir virpančias lūpas, kurios gieda amžinąją lietuvių giesmę… Šiurpus tankų dundėjimas ir kareivių riksmai nenustelbia didvyrių dainavimo. Jos širdis nenumaldomai blaškosi – mes apginsime savo tautos švyturį, neleisime, neleisime! Tankai vis artėja, ji jaučia, kaip paklaikusiai dreba žemė po kojomis, pasigirsta tylus pagalbos šauksmas ir šūviai šūviai šūviai… Žmonių veidai iškreipti siaubo. Žvaigždėtą dangų uždengia nepermatomas rūkas ir ji pajunta aitraus kraujo kvapą…
Už troleibuso lango pūškuoja automobilių kamščiai. Oras persmelktas šių mechanizmų dujom. Moteris žvelgia pro stiklą. Ką ji ten mato? Savo jaunystės kraštą? Ar ji pamena praeitį? O gal stengiasi pamiršti tai, kas kažkada kėlė tiek džiaugsmo, bet dabar… Žydrose akyse matau begalinį liūdesį.
– Kur yra Lietuva? – klausia keistos išvaizdos vyriškis.
Daugelis keleivių prunkšteli. Moteris keistai pažvelgia ir, tyliai atsikėlusi, išlipa iš troleibuso. Jos atmintyje iškyla užmirštas brangaus krašto regėjimas, nuplaukiančio tolyn vainiko atminimas…
Ana Miniajeva, XX laidos abiturientė
P. Taraškevičiaus nuotr.
