Iš Buriatijos (Rusijos federalinis subjektas, esantis pietrytiniame Sibire – aut. past.) į Lietuvą kartu su šeima persikraustėme 1998 metais. Mano vyresnysis brolis tuo metu jau metus mokėsi „Lietuvių namų“ mokykloje Vilniuje. Gyveno bendrabutyje, rašydavo mums laiškus, kaip linksma ten gyventi, bet tuo pačiu ir sunku be artimųjų. Pasiilgdavo namų. Iš jo siųstų laiškų, pasakojimų sužinojau apie Lietuvą, užsienio lietuvių mokyklą, kurioje mokėsi. Man buvo labai įdomu skaityti jo pasakojimus, kaip gyvena su kitais vaikais iš viso pasaulio.
Kai jis sugrįždavo namo atostogų metu, parvešdavo dar tų laikų muzikos kasečių su populiariausia muzika – Lietuvos atlikėjais. Brolis vis klausydavo muzikos, o man knietėjo žinoti, apie ką ten dainuojama, juk aš nieko nesuprasdavau. Prisimenu, kad tuomet žinojau vos keletą lietuviškų žodžių – ačiū, iki pasimatymo, laba diena.
Išaušo rytas, kuomet tėvai pasakė, kad važiuojame gyventi į Lietuvą. Buvo gaila išvažiuoti, bet nepaprastai įdomu. Kai atvažiavome, viskas čia buvo kitaip: nepažįstama kalba, žmonės, nepažinojau jokių draugų, su kuriais galėjau laisvalaikiu žaisti. Nebuvo nei senelių, giminių.
Bet liūdesys baigėsi, kai sužinojau, jog esu priimta į 3-čią klasę „Lietuvių namuose“. Susipažinau su klasiokais, pirmąja mokytoja, susiradau draugų, su kuriais iki šiol palaikome ryšį. Prasidėjo mokslo metai. Iš tikrųjų, sunkiausios buvo lietuvių kalbos pamokos, kurių metu niekaip negalėjau suprasti ir atskirti, kur rašyti nosines raides, ilgąsias bei trumpąsias balses. Nuo 4 klasės pradėjau lankyti mokykloje vykusius būrelius: chorą, dailę ir, aišku, tautinius šokius. Pats mėgstamiausias būrelis buvo šokiai – jį lankiau iki pat 12 klasės. Būrelį vedė mūsų mylimiausia auklėtoja Zita Damauskienė. Tautinių šokių repeticijose mokindavomės dar mums nežinomų lietuviškų šokių, ir, aišku, auklėtojos per daug neklausydavome, išdykaudavome. Tada auklėtoja Zita labai garsiai šaukdavo! Išgirdus ją, mūsų išdykavimai greit baigdavosi. Mūsų auklėtojos dėka, taip pat dėka jos išmokintų šokių, mes daug kur koncertavome. Ir visose mokykloje vykusiuose šventėse, kitose šventėse bei minėjimuose Lietuvos miestuose, tradicinėse nacionalinėse dainų ir šokių šventėse. Buvo labai smagu leisti laiką kartu!
Kūno kultūros mokytojo Romo Vinciūno dėka, pradėjau lankyti lengvąją atletiką. Po kurio laiko kita kūno kultūros mokytoja Ramunė Juonienė nusivedė aprodyti Vilniaus irklavimo bazę, kurioje pasinėriau į sportą dar rimčiau ir darbas rodė rezultatus. Šis pomėgis leido suprasti, ką noriu veikti po mokyklos mokslų, kas man įdomu gyvenime.
Labai daug įvairiausių įspūdžių liko nuo mokyklos laikų, kuriais verta pasidalinti ir malonu prisiminti. Džiaugiuosi, kad mokiausi šioje mokykloje. Ačiū visiems sutiktiems mokytojams už įdėtą darbą. Ir ačiū tiems, kuriuos sutikau.
GABRIELIUS ir DANUTĖ ŽEMKALNIAI, mokyklos globėjai bei rėmėjai
Pasaulio lietuvių bendruomenės leidinyje bendruomenės minčiai ir gyvenimui „Pasaulio lietuvis“ Gabrielius Žemkalnis parašė publikaciją apie „Lietuvių namų“ mokyklos gyvenimą, apie pasaulyje sutiktus bei sugrąžintus Tėvynėn lietuvius. Kurie, matyt, buvo sutikti ne šiaip sau.
„Jaudinantys momentai. Pagalvoji, kad kažką darome gerai. Prieš septynerius metus, nuvykus į trėmimo vietovių centrą Buriatijos sostinėje Ulan Ude, netoli Mongolijos, oro uoste mus pasitiko lietuvių būrelis, kuriame buvo ir maža mergytė vardu Darja, apsirengusi lietuviškais tautiniais drabužiais. Tą rudenį ją jau sutikome Lietuvių namuose, daug metų stebėjome ir džiaugėmės, matydami, kaip ji augo, brendo. Ir štai šiandien ji – medicinos studentė Lietuvoje. Tai tik vienas pavyzdys. Iš tikrųjų, kažkas, kažkur, kažką padaro gerai.“- 2007 metų lapkritį rašė G. Žemkalnis.
