Trumpai apie save – vardas, pavardė, iš kur atvykai, koks tavo amžius, ką veiki Lietuvoje? Kur mokaisi/mokeisi? Kur dirbi? Kuo domiesi?
Esu Rimantas Leonavičius. Atvykau prieš beveik 8 metus iš tolimojo Urugvajaus, kuris yra už 13 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos – Pietų Amerikoje. Man 21 metai, gegužės 2 d. sukaks 22. Šiuo metu studijuoju žurnalistiką Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Dirbu pagal verslo liudijimą turistų gidu Baltijos šalyse. Taip pat rašau tekstus „Pasaulio Lietuvio” žurnalui bei portalui. Domiuosi Lietuvos ir užsienio politika. Mėgstu skaityti, ruošti kokteilius (anksčiau dirbau barmenu), žaisti krepšinį ir keliauti, kai tam yra laiko ir pinigų.
Kodėl sugrįžai į Lietuvą? Kuo ji tave žavi, o gal pykdo?
Patinka man tas žodis „grįžti”, nes, tiesą sakant, grįžo mano tėtis, kuris čia yra gimęs. Aš tiesiog ėjau iš paskos. Kai atvykau į Lietuvą, man tebuvo 14 metų, ir nelabai galėjau priešintis sprendimui. Per visus tuos metus mano nuomonė keitėsi kartu su šalimi. Pradžioje buvo sunku, bet ir smagu. Dabar gyvenimas yra šiek tiek laisvesnis, pilnametystė duoda tam tikros laisvės, pats atsakai už save, už savo veiksmus, pats turi domėtis ir ieškoti, veikti, pažinti, klysti ir taisyti savo klaidas. Mane žavi labai daug vietų ir žmonių. Lietuvos peizažas yra unikalus, ir ta sąsaja tarp žmonių ir gamtos, mano manymu, jos niekur kitur nesutiksi. Žaviuosi žmonėmis, kurie rodo tik vienintelį savo veidą, padeda, daro ir nesiskundžia. Tie žmonės garsina Lietuvą ne kalbomis, o darbais. Pykdo mane labai daug dalykų – ypač dabartinė valdžia su savo durnu 4 metų scenarijumi. Norėčiau, kad žmonės kažkaip reaguotų. Jau tuoj bus 28 metai, kai šalis laisva, jau metas pradėti imtis veiksmų, nustoti skųstis sovietmečio represija ir patiems lįsti iš tos duobės, kurioje esame. Imkime pavyzdį iš tų, kurie nebijo ir daro, net ir nenumanydami rezultato.
Vieni sako, kad Lietuvoje nėra tiek galimybių, kiek jų yra užsienio šalyse – ką pats apie tai manai?
Ką turime omeny, sakydami „galimybės”? Jeigu galimybės yra sėdėti ir laukti, kuomet darbai, investicijos arba užsienio šalių pasitikėjimas Lietuvai ateis patys, tuomet taip, galimybių nėra. Jeigu „galimybės” yra, kai pats imiesi iniciatyvos, darbų ir užsiėsimų – tokiu atveju galimybių apstu. Suprantu, kad yra žmonės, kurie išvažiuoja ieškoti savęs arba geresnio gyvenimo. Tai yra jų pasirinkimas. Tik norėčiau, kad jie taip ir pasakytų, o neskalambytų – išvažiuoja dėl to, kad Lietuvoje neįmanoma gyventi ir „viskas yra blogai”. Yra kur tobulėti, visada bus, bet be pasitikėjimo savimi ir šalimi – labai sunku kažką pasiekti. Kitą vertus, turiu pasakyti, kad nereikia būti naiviems: supraskime, ką gali Lietuva palyginus su kitomis – didesnėmis šalimis.
Pasaulio lietuviai, užsienio lietuviai – kurie tau labiau priimtini ir kodėl?
Skirstyti žmones į kategorijas turbūt nėra pats geriausias variantas, bent jau man. Tačiau suprantu, kad prancūzai nėra vadinami taip dėl to, kad gimę Juodkalnijoje. Todėl kiekviena sąvoka atitenka vienai kategorijai. Man pasaulio lietuviai, užsienio lietuviai ir vietiniai lietuviai yra tiesiog lietuviai. Vietiniai, kurie gimę ir augę Lietuvoje. Užsienio – lietuviai, kurie gimę ir augę užsienyje. O pasaulio lietuviai – dalis vietinių ir užsienio lietuvių. Man priimtini bus visada tie, kurie jausis lietuviais, nesvarbu kur jie būtų.
Ir dar vienas – su kuo tau asocijuojasi Lietuva? Ar tai tik krepšinis?
Lietuva susideda iš daug dalykų: ir krepšinis, ir Baltijos jūra, ir etnografiniai regionai su savo privalumais ir trūkumais. Ir cepelinai, ir pieva, ir miškai. Visi keturi spalvingi metų laikai. Visi miestai ir kaimai. Šeima, draugai, pažįstami visame pasaulyje. Visą tai asocijuojasi su Lietuva.
Ko norėtum paklausti Lietuvos – juk jai šimtas metų?
Ar myli Tu mus?
Ko norėtum palinkėti Lietuvai – juk jai vėlgi tas pats šimtas metų?
Kad gyvuotų kuo ilgiau. Pradžiai dar kokius 100 metų!
Ačiū už atsakymus
Rimanto Leonavičiaus archyvo nuotr.
—
Pokalbiai apie Lietuvą – ULSK tekstų ciklas, skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui. Tai tekstai, kuriuose iš užsienio į Lietuvą sugrįžę lietuviai tarsi kalba su pačia Lietuva. Kalba apie viską, kas jiems aktualu, ir, žinoma, apie tai, kodėl sugrįžo.
