Vilniaus lietuvių namų bendruomenė gedi Gabrieliaus Žemkalnio-Landsbergio

zemkalnis 15min nuotr

Visa Vilniaus lietuvių namų bendruomenė – buvę, esami mokiniai, jų tėvai, mokytojai, auklėtojai – gedi netekusi savo mokyklos globėjo, rėmėjo, įkvėpėjo ir rūpintojo Gabrieliaus Žemkalnio-Landsbergio. Liūdna žinia iš Melburno, Australijos, mokyklą pasiekė gruodžio 10 dieną. G. Žemkalnis-Landsbergis mirė sulaukęs 88-erių.

„Vilniaus lietuvių namų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia šeimą ir artimuosius dėl G. Žemkalnio-Landsbergio netekties“, – užuojautą perdavė mokyklos direktorius Gintautas Rudzinskas.

G. Žemkalnis-Landsbergis buvo neatsiejama Vilniaus lietuvių namų dalimi. Velionis nuolat lankėsi mokykloje įvairių švenčių metu, globojo veikiantį Jaunųjų konsulų klubą, visokeriopai rėmė mokyklos veiklą.

Daugelį sugrąžino į Tėvynę

Velionis ne kartą mokyklos mokiniams pasakojo įkvepiančias istorijas apie akimirkas praleistas išeivijoje, taip pat apie jo keliones pas Sibiro lietuvius. Pasaulio lietuvių bendruomenės leidinyje bendruomenės minčiai ir gyvenimui „Pasaulio lietuvis“ G. Žemkalnis-Landsbergis 2007-aisiais rašė publikaciją apie „Lietuvių namų“ (dabar – Vilniaus lietuvių namai) mokyklos gyvenimą, apie pasaulyje sutiktus bei sugrąžintus Tėvynėn lietuvius. Kurie, matyt, buvo sutikti ne šiaip sau.

„Jaudinantys momentai. Pagalvoji, kad kažką darome gerai. Prieš septynerius metus, nuvykus į trėmimo vietovių centrą Buriatijos sostinėje Ulan Ude, netoli Mongolijos, oro uoste mus pasitiko lietuvių būrelis, kuriame buvo ir maža mergytė vardu Darja, apsirengusi lietuviškais tautiniais drabužiais. Tą rudenį ją jau sutikome Lietuvių namuose, daug metų stebėjome ir džiaugėmės, matydami, kaip ji augo, brendo. Ir štai šiandien ji – medicinos studentė Lietuvoje. Tai tik vienas pavyzdys. Iš tikrųjų, kažkas, kažkur, kažką padaro gerai.“- 2007 metų lapkritį rašė G. Žemkalnis-Landsbergis.

Darija-Matutyte-Danute-Zemkalniene
ISTORINIS SUSITIKIMAS: būsimoji Lietuvių namų auklėtinė Darja Matutytė 1999 metais tolimojoje Buriatijoje su Danute Žemkalniene. G. Žemkalnio nuotr.

Biografija

G. Žemkalnis-Landsbergis (1929 m. sausio 31 d. Kaune – 2017 m. gruodžio 10 d. Melburne) – Australijos lietuvių radijo ir spaudos darbuotojas, nurodoma laisvojoje interneto enciklopedijoje Vikipedija.

Tėvas inžinierius architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, motina kalbininko Jono Jablonskio duktė Ona, brolis Vytautas Landsbergis.

Mokėsi „Aušros“ berniukų gimnazijoje Kaune, baigė Reddorfo lietuvių gimnaziją Vokietijoje. 1944 m. su Voldemaru Adamkavičiumi (Valdu Adamkumi) ir Liūtu Griniumi leido ir redagavo pogrindinį laikraštį „Jaunime, budėk!“. Buvo gestapo areštuotas ir iki 1945 m. kalintas Vokietijoje. Iki 1948 m. gyvendamas Vokietijoje bendradarbiavo lietuviškuose laikraščiuose.

1948 m. išvyko į Australiją. Australijos lietuvių kultūros fondo vienas steigėjų. Paskelbė rašinių vietos lietuvių laikraščiuose „Australijos lietuvis“, „Mūsų pastogė“, „Tėviškės aidai“, „Baltic News“, kitur leidžiamuose lietuvių leidiniuose „Europos lietuvis“, „Tėviškės žiburiai“, „Pasaulio lietuvis“, „Lietuvos aidas“, „Lithuanian Weekly“.

1974 m. su kitais Melburno radijo stotyje „3ZZ“ pradėjo rengti lietuviškas laidas, buvo jų prodiuseris, pranešėjas. Nuo 1975 m. Australijos SBS radijo lietuviškų laidų rengėjas; 1979–1994 m. jų vadovas. Priklausė Australijos žurnalistų sąjungai. 1998–2009 m. Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje.

Prezidentė pareiškė užuojautą

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl vieno ryškiausių tautos išeivijos atstovų G. Žemkalnio-Landsbergio mirties.

„Lietuvoje ypač vertiname nepaprastai didelį G. Žemkalnio-Landsbergio darbą, nepaliaujamai atstovaujant Vakarų pasaulyje mūsų šalies interesams,  vienijant išeivijos lietuvius, nuoširdžiai rūpinantis  Rytų Lietuvos bendruomenėmis, lankant tremtinius ir jų palikuonis Rusijoje“, – rašoma Prezidentės užuojautoje.

G. Žemkalnio-Landsbergio nuopelnai Lietuvai yra įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Dėl skaudžios netekties šalies vadovė pareiškė užuojautą G. Žemkalnio-Landsbergio šeimai, artimiesiems, draugams, Pasaulio lietuvių bendruomenei ir visiems bendraminčiams bei bendražygiams.

Artimieji – apie brolį, dėdę

Nepriklausomos Lietuvos vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis apie savo vyresniojo brolio mirtį socialiniame tinkle Facebook parašė:

MIRĖ

Mirė
mano broliukas
mano mažų vaikų
dėdė Gabriukas.

Ilgai
buvome atskirai
o dabar mintimis
debesimis
besusitiksime.

Gabrielius Žemkalnis asmeninio archyvo nuotr
Paskutinį sykį atvykęs Lietuvon – G. Žemkalnis-Landsbergis kartu su žmona p. Danute (dešinėje pirmi).

Jautria žinute pasidalino G. Žemkalnio-Landsbergio sūnėnas rašytojas Vytautas V. Landsbergis.

„Šiąnakt Amžinybėn iškeliavo mano mylimiausias dėdė Gabrys, puikų humoro jausmą ir taikią širdį turėjęs. Visad sakė, kad jeigu vokiečiai nebūtų išvežę į gestapo kalėjimus, būtų tapęs partizanu. Jo garbei ir vyriausias sūnus tapo Gabrielium. Kai dėdė Gabrys iš Australijos atvažiavo į Lietuvą pirmąsyk, buvo berods 1971-ieji, man buvo devyneri. Iš laiškų ir regėtų nuotraukų buvau taip sudievinęs šį dėdę iš Melburno, kad vos tik jam atskridus į Vilnių, neištvėriau, perlipau aerouoste per tvoreles ir nubėgau pasitikt link lėktuvo. (Tuomet ten dar nebuvo rimtesnių apsaugų.) Vėliau, kai tuokėmės su Ramune, jie su teta Danute tapo mūsų svotais; o nuotraukoje – mūsų vestuvių 25-metis, kuomet juodu buvo paskutinį sykį atvykę Lietuvon. Mėgdavęs pokštaut, netgi rimtomis temomis: prisimenu, sakydavęs, kad jam mirus, ant kapo reikėtų įtaisyt akmeninę plytelę su paslėptu garso įtaisu – taip, kad užlipus lankytojui įsijungtų irašas ir dėdės balsas papasakotų ką nors linksma, kokį gerą anekdotą ar ką. Vis planuodavom važiuot lydekų gaudyt į Aisetą, kaip mano vaikystėj, bet atvykus Lietuvon tiek turėdavo reikalų, kad taip ir nespėjom šį sykį. Ilsėkis, mielas žmogau“, – savo Facebook paskyroje pasidalino rašytojas.

Mes kaip paukščiai į Lietuvą grįžtam

G. Žemkalnis-Landsbergis, būdamas Vilniaus lietuvių namų bendruomenės, šeimos nariu, ne kartą kartu su mokiniais giedojo mokyklos himną. Simboliška dar kartą šį himną bent jau perskaityti ir padėkoti velioniui už pagalbą, pastangas grąžinti ne vieną paukštį namo..

Susirinkom iš tolimo krašto
Nuo Altajaus, Seinų, Vorkutos,
Kad išmoktume protėvių rašto,
Pasisemtume jųjų doros.

Priedainis
Mes kaip paukščiai į Lietuvą grįžtam.
Mums Aukščiausias nurodo takus.
Bočių žemė vaikus atpažįsta,
Lietuvaičių čia Namas jaukus.

Namų šilumą jaučiam kas dieną,
Pedagogai mums – tėtis, mama.
Jie mus myli visus ir kiekvieną,-
Nevilties apsupty – atrama.

Priedainis
Mes kaip paukščiai į Lietuvą grįžtam.
Mums Aukščiausias nurodo takus.
Bočių žemė vaikus atpažįsta,
Lietuvaičių čia Namas jaukus.

Vilniaus lietuvių namų bendruomenė dar kartą reiškia gilią užuojautą G. Žemkalnio-Landsbergio žmonai p. Danutei, artimiesiems, kolegoms, pasaulio lietuviams, visiems pažinojusiems velionį.

Asmeninio archyvo/15min.lt nuotr.

 

Patinka? PasidalinkShare on Facebook0Share on VKEmail this to someoneShare on Google+0Tweet about this on Twitter