Grįžtantys paukščiai – apie savo „skrydį“ kalba mokytis į Lietuvą parvykę mokiniai

Nikolay Zezyulchik nuotr

Sveiki, esu Marija. Turbūt Jūs mane jau pažįstate, nes pasakoju apie savo keliones. Tačiau esu ne tik keliautoja, bet ir užsienio lietuvė. Skamba gan keistai, nes, na, arba tu lietuvis, arba ne, kokie čia dar „užsienio“? Pasirodo, būna. Deja, dabar Lietuvoje dažniausiai kalbama apie tuos, kurie išvažiuoja iš šalies. Iš tiesų, emigrantų skaičius yra stulbinantis tokiai mažai šaliai, tačiau niekas nesusimąsto, kad į Lietuva sugrįžtančiųjų skaičius irgi nemažas. Bet tuomet Jūs pasvarstysite: „tai čia ne užsienio, čia paprasti lietuviai sugrįžta“. Ir būsite teisūs, bet kartu su vilniečiais, kauniečiais, klaipėdiečiais sugrįžta ir jų vaikai, kurie gimė užsienyje. Esu viena iš jų. Mano tėvai – kauniečiai, tačiau pati esu gimusi  Rusijoje, Maskvoje. Tokių kaip aš – labai daug.

Taigi, noriu papasakoti Jums apie mokykla „Vilniaus lietuvių namai“, kuri skirta užsienio lietuviams.  Čia mokosi vaikai iš viso pasaulio! Kultūrų sūkurys, kitaip pavadinti – net neišdrįsčiau.

Siūlau Jums paskaityti kelias šios mokyklos mokinių istorijas.

„Kas man yra „Vilniaus lietuvių namai?“ Pats pavadinimas rodo, kad tai yra namai, čia jauku ir šilta. Čia daug draugų ir tokių pat žmonių kaip ir aš. Mes visi gimėme ar išvažiavome dar būdami mažais vaikais, tad atvažiavę į Lietuvą, visada jaučiamės kaip namuose. Tėtis visada sakė, kad mano gimtinė yra Lietuva, bet aš buvau maža, o tėvai neturėjo galimybės išleisti mane mokytis Lietuvoje. Vėliau  sužinojau apie Vilniaus lietuvių namus. Kai su tėčiu atvažiavome į Lietuva, nuo pirmų akimirkų pamilau ją. Vėliau atvykau į mokyklą. Pradėjau mokytis lietuvių kalbos, ji man pasirodė labai sunki, bet tokia graži. Lengvai pavyko surasti draugų Lietuvoje. Buvo toks jausmas, tarsi būčiau gyvenusi čia visą savo gyvenimą iki tol. Tad atvykimas į Lietuvą man reiškia lyg tai atvykimą namo po ilgo keliavimo po pasaulį“. Lilia iš Ukrainos.

„Vilniaus lietuvių namai“ man yra tarsi antri namai. Gyvendamas bendrabutyje, jaučiausi, kad esu dalis tokios didelės šeimos, kurioje kiekvienas yra kitoks, bet visus kažkas vienija ir sukuria šeimos jausmą. 😉 Grįžau į Lietuvą, nes norėjau patirti kažko naujo, ištrūkti iš įprastinės savo aplinkos, kurioje praleidau daug laiko. Ir labai džiaugiuosi, kad tai įvyko, nes susipažinau su daug įdomių žmonių, ir pamačiau truputį kitokio pasaulio.“ Jonas iš Lenkijos.

„Kartais taip nutinka, kad gyvenimas pasidalina į dvi dalis: „iki“ ir „po“. Kai sužinojau apie „Vilniaus  lietuvių namų“ mokyklą, mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Jaučiausi, lyg gimiau antrą kartą. Iki šiol prisimenu rugpjūčio 26-ą dieną, 2012 metais, ir traukinį: Kišiniovas – Minskas. Toliau sekė persėdimas iki Vilniaus. Pirmus metus gyvenimo „po“, manau, tikrai prisiminsiu ilgai. Gyvendama „Vilniaus lietuvių namuose“, supratau, kas esu, kuo noriu būti ir kaip noriu gyventi. Nauja šalis, nauja kalba, nauji žmonės, naujas gyvenimas, naujas gyvenimo etapas. Dėl visų šių dalykų niekada nesigailėsiu.“ Anastasija iš Moldovos.

O kas MAN yra „Vilniaus lietuvių namai“? Nemanau, kad mano nuomonė labai išsiskirs nuo kitų, bet tai tikri antri namai. Kai atvažiavau, tai labai bijojau naujos klasės, tačiau supratau, kad mes visi dalinamės vienodu likimu – visi atvykome iš skirtingų pasaulio šalių. Mokykla man daug davė: tiek naujų pažinčių, tiek patirties bendrauti su įvairiomis kultūromis. Ši mokykla yra lyg saulės spindulėlis, kuris kaskart primena, jog iš Lietuvos ne tik išvažiuojama, bet į čia lygiai taip pat ir  sugrįžtama.

Marija Radisauskayte
Marija Radišauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kartais mes kalbame, jog esame savo šalies patriotai, tačiau prisimename apie tai tik per valstybines šventes. Toks jausmas, lyg mums specialiai reikia tokių dienų, kad parodytume sau ir kitiems, jog esame lietuviai. Tačiau, atsiradus finansiniams ar kitiems sunkumams gyvenime, mes skubame  emigruoti ten, kur, mūsų manymu, mūsų laukia geresnis gyvenimas. Bet pažiūrėkime į šiuos žmonės,  kurie sugrįžo į Lietuvą. Sugrįžo iš didelės meilės šiai šaliai. Ar gi būtinai turi rodyti meilę gimtinei tik gimęs ir užaugęs toje šalyje?

Marija Radišauskaitė

P.S. Vilniaus lietuvių namų Himno ištrauka:

Mes kaip paukščiai į Lietuvą grįžtam.
Mums Aukščiausias nurodo takus.
Bočių žemė vaikus atpažįsta,
Lietuvaičių čia Namas jaukus.
Patinka? PasidalinkShare on Facebook0Share on VKEmail this to someoneShare on Google+0Tweet about this on Twitter