Užsienio lietuvė kalbina Gabrielių Landsbergį – apie švietimą, studijas ir kūdikį paskaitose

Gabrielius Landsbergis asmeninio archyvo nuotr

Nepameluotume sakydamos, kad dažnai esame linkę apie knygą spręsti iš viršelio. Ir tai ‒ne visada apie knygas, o būna ir apie žmonės. Pavyzdžiui, politikus. Jie mums atrodo nepasiekiami, atskirti nuo mūsų storomis Seimo sienomis, bet tai nėra tiesa! Norėdamos tai įrodyti, nusprendėme kas mėnesį susitikti su skirtingu politiku ir pabendrauti su juo apie aktualius švietimo klausimus bei studentavimo laikų prisiminimus. Pirmasis mūsų pašnekovas – jaunosios kartos Seimo narys, neseniai išrinktas TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis.

Pastaruoju metu vis dažniau išgirstame diskutuojant apie mokyklų direktorių kadenciją. Ką apie tai manote?

Reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl tik dabar apie tai kalbama. Visuomenė staiga pakėlė akis ir nusprendė, kad reikia kažką daryti su mokyklų direktoriais. Šis klausimas yra kur kas gilesnis. Mano supratimu, kadencijų siūlymas nėra iki galo teisingas dėl kelių priežasčių. Pirma, šiandien jis nesprendžia esminės problemos. Antras dalykas, jis supriešina visuomenę su direktoriais. 2008-2012 metų Vyriausybėje buvome identifikavę šią problemą, sprendimas buvo toks: atestavimo klausimus atiduoti Švietimo ir mokslo  ministerijai. Tai reiškia, kad kas kelis metus direktorius privalo įrodyti, kad jis yra tinkamas užimti tokias pareigas. Jeigu pasirodo, kad ne, tuomet jo karjera baigiasi. Problema yra ta, kad jeigu būtų įvesta direktorių kadencija, tai būtų palikta teisė direktorius samdyti merui ar savivaldybei. Taip problema neišsispręs. Pirmas žingsnis – sumažinti politikų įtaką mokyklose, o tada jau galima kalbėti apie kadencijas.

Ką galvojate apie mokyklose vykdomus valstybinius egzaminus ir jų sistemą?

Nepasitikėjimas švietimo sistema yra kone didžiausia problema. Matydami vidurinių mokyklų reitingus, suprantame, kad, jeigu vaikas nėra TOP10 mokykloje, tai turbūt jo galimybės gyvenime yra kur kas mažesnės, nors valstybė yra visiems pažadėjusi vienodą išsilavinimą. Nepasitikėjimas persiduoda per tokius dalykus kaip valstybinių egzaminų organizavimas. Turint galvoje tai, kad kiekvienas esame individualybė, reikėtų matuoti kiekvieno unikalius pasiekimus ir gebėjimus, o ne pakišti po nosimi bendrų gebėjimų testus. Manau, kad reikėtų eiti būtent tuo keliu, tačiau jis įmanomas tik tada, kai egzistuoja visiškas pasitikėjimas. Vadinasi, reikia tikėti, kad bet kuri mokykla, pradedant nuo rajoninių, baigiant miestuose esančiomis gimnazijomis, gali vienodai gerai paruošti mokinius ateičiai.

Ar įmanoma per šią kadenciją išspręsti valstybės pasitikėjimo švietimo sistema klausimą?

Visuomet viskas yra įmanoma, tačiau, ar pavyks tai padaryti, jau yra kitas klausimas. Pirmiausia, reikia labai stiprios politinės valios. Aš dažnai su kolegomis diskutuoju apie tai, kad pasaulis labai keičiasi ir per artimiausius metus mūsų laukia tokie pokyčiai, kaip didėjanti robotizacija ar dirbtinis intelektas. Svarstome, kokių profesijų reikės ateityje ir, jeigu šiandien Lietuvos švietimo sistema nėra iš esmės pritaikyta XXI amžiaus pradžiai, tai galime teigti, kad XXI amžiaus pradžia jau baigėsi ir švietimo poreikiai keičiasi. Pasaulyje labai aktyviai apie tuos pokyčius diskutuojama, o mes dar nesusitaikę su praeities pakitimais. Norint pasivyti pokyčius, reikia visus Lietuvos resursus skirti švietimui.

Marija Radišauskaitė Gabrielius Landsbergis Marijos fb nuotr
Iš kairės: Ieva Zinovičiūtė, Gabrielius Landsbergis, Marija Radišauskaitė. LR Seime.

Patyčios – opi problema Lietuvoje, dažnai pasitaikanti ir  mokyklose. Ar esate su tuo susidūręs? Kaip siūlytumėte spręsti šią problemą?

Situacija tikrai nėra gera. Reikia pradėti nuo to, kad yra daugybė suaugusių žmonių, kurie vis dar svarsto apie tai, kas yra patyčios, kas yra smurtas prieš vaikus ir kur reikėtų brėžti ribą. Ką su tuo daryti? Pirmiausia, reikia apie tai kalbėti. Reikia labai kryptingos valstybės politikos.

Pavyzdžiui, mokytojų kvalifikacijos klausimas. Ši sritis palikta mokytojų arba mokyklos vadovybės ribose. Kadangi tame nėra valstybės politikos, valstybė negali pasakyti, kad mokytojai turi kelti savo kompetencijas klausimais, kurie padėtų tuomet, kai vaikas susiduria su emociniu ar fiziniu smurtu. Patys mokytojai pasirenka tai, kas jiems atrodo įdomu. Man yra tekę susipažinti su informacija, ką mokytojai pasirenka tobulinti savo kvalifikacijoje: liaudies šokiai, piešimas ant šilko ir panašius dalykus. Šie dalykai yra susiję su laisvalaikiu ir vargu, ar šios sritys praverčia susidūrus su rimta problema. O tam išleidžiami milžiniški pinigai. Patys mokytojai turėtų domėtis apie reikalavimus, kurie yra keliami dirbant su vaikais. Lietuvoje ši problema labai opi. Nuvažiavus į mokyklą, išsiskiriančią aukštais reitingais, tarkim, Vilniaus  licėjų, patyčios yra minimalios, vaikai jaučiasi pakankamai saugūs, nes ten vyrauja griežta tvarka, dirba aukštos kompetencijos specialistai. Tačiau vaizdas gali būti visiškai kitoks nuvažiavus į mokyklas mažuose miesteliuose, nes mokytojai nėra paruošti, kaip spręsti problemas.

Ką manote apie planą sumažinti universitetų skaičių? Kokias pagrindines problemas universitetuose šiandien matote?

Palaikau idėją mažinti universitetų skaičių Lietuvoje. Mes netgi savo rinkimų programoje buvome įrašę siūlymą, kad turėtų likti trys nacionaliniai universitetai. Problema yra ta, kad esame maža valstybė ir, norėdami teikti kokybišką aukštąjį mokslą, mes turime apsispręsti, kiek mes jo galime teikti.

Šiandien yra tikrai nemažai programų universitetuose, kurios dubliuojasi, ir, jeigu vienas universitetas sugeba pritraukti gerus dėstytojus, tai galbūt kitas universitetas šiuo atžvilgiu bus ne toks sėkmingas. Teoriškai, tai yra tas pats aukštasis mokslas, nors skirtumą mes visi labai aiškiai matome. Aš palaikau aukštųjų mokyklų jungimąsi, nes tikiu, kad tai padėtų spręstų studijų kokybės klausimą. Jeigu siektume išlaikyti universitetų skaičių tokį, koks jis yra šiandien, tai universitetai turėtų specializuotis. Praktiškai daugelis universitetų sumažėtų vos iki kelių katedrų. Pagrindinis klausimas būtų, kaip tai reikėtų finansuoti, nes krepšelių atneštų lėšų neužteks nei išlaikyti patalpoms, nei sumokėti už atlyginimus. Manau, kad tokiai mažai valstybei kaip Lietuva, reikėtų sekti estų arba suomių pavyzdžiu ir jungti mažesnius universitetus, paverčiant juos klasteriais, fakultetais ar tyrimų centrais.

Bakalauro pakopoje studijavote istoriją, magistro pakopoje – tarptautinius santykius. Kodėl būtent toks buvo jūsų pasirinkimas? Ar kada norėjote išvykti studijuoti į užsienį?

Kai manęs žmonės paklausia: „ko labiausiai gailiesi nepadaręs studijų metais?“, atsakau, kad tikrai būčiau norėjęs važiuoti į užsienį pastudijuoti. Istoriją pasirinkau todėl, kad man ji visuomet neblogai sekėsi, bet galbūt tai ‒ ir asmeninė preferencija. Istorija – labai plati profesija, kuri nemažai išmoko apie politiką, politologiją ir panašias sritis. Minėtos sritys mane visada traukė, dar net nebaigęs bakalauro studijų pradėjau dirbti užsienio reikalų ministerijoje asistentu. Supratau, kad mano karjera siesis su diplomatija, eidamas ta kryptimi nusprendžiau, kad praverstų ir papildomos studijos. Tuo metu buvau šiek tiek apribotas geografiškai, todėl nusprendžiau, kad mokysiuosi tarptautinius santykius.

Pasidalinkite, kokiu linksmu atsiminimu iš studijų laikų.

Mano studentavimas buvo kiek kitoks. Jau antrame kurse gimė mano pirmasis sūnus. Kol visi studentai šėliodavo ir linksmindavosi, aš vaikščiodavau su savo sūnumi nešynėje. Mano žmona taip pat mokėsi ir dirbo. Tai tikrai nebuvo lengva suderinti abiejų mūsų darbo, studijų grafiką ir dar vaiko priežiūrą. Pamenu, kaip pirmą kartą su kūdikiu vežimėlyje skubėjau į koliokviumą. Atėjau ir sakau: „Sveiki, jis miegos – juk pietų metas“. Pradėjau spręsti uždavinius, o sūnus vis niurzga, muistosi. Vis išeinu už durų, jį pasūpuoju ir toliau sprendžiu užduotis. Aplinkinių reakcija buvo keista, jie manė, kad aš įžūlus, bandau daryti šou. Tuo metu ir tėvai turėjo daug veiklos, todėl negalėjo prižiūrėti vaiko, tai tekdavo tokiais būdais studijuoti. Dabar su šypsena prisimenu šiuos laikus. J

Kalbino Ieva Zinovičiūtė ir Marija Radišauskaitė

Nuotraukoje – Gabrielius Landsbergis. Asmeninio archyvo nuotr.

Patinka? PasidalinkShare on Facebook0Share on VKEmail this to someoneShare on Google+0Tweet about this on Twitter