Paprotys dažyti bei marginti kiaušinius mūsų protėviams, kaip ir visoms kitoms tautoms, buvo žinomas dar pirmykštės bendruomenės laikais – gerokai prieš krikščionybės įvedimą mūsų krašte. Apie tai byloja surasti akmeniniai, kauliniai, moliniai kiaušiniai. Pats „vyriausias“ akmeninis margutis ir šukės – XIII a. Tai buvo atrasta Gedimino pilies sluoksnyje.
Mūsų protėviai tikėjo, kad paukščius ir gyvybę į mūsų kraštą pavasarį grąžindavo Deivė Paukštė. Todėl, radę pirmą laukinio paukščio padėtą kiaušinį, jie jį margindavo. Padailindavo kokio nors ornamento juosta, pusiau tuo atskirdami gyvybę nuo mirties, dangų nuo žemės, dieną nuo nakties ir pažymėdavo kiaušinį jos ženklu – paukščio pėdute, o vėliau dar ir nudažydavo aukos ir gyvybės, raudona spalva. Pirmas jų rastas ir išmargintas kiaušinis buvo aukojamas Deivei kaip padėka už jos sugrįžimą.
Štai ir sulaukėme dar vieno gražaus gamtos prisikėlimo… Turime puikią progą įkvėpti švelnesnio oro, naujomis akimis pažvelgti į mus supančią aplinką. Vis dažniau pasirodanti saulutė nušviečia ne tik medžius, žemę, žolę, bet ir mus pačius. Atrodo, lyg praeiviai tapo šviesesni, bent jau išoriškai…
Nuoširdžiai tikiu, kad rasime laiko pasidžiaugti pavasariu, žingsniuodami per balas – nepamiršime šypsotis, pasisemsime daugiau optimizmo, peno naujoms idėjoms įgyvendinti, jėgų įdomiems darbams.
Ir atsakysime į klausimą – Marguti, iš kur pas mus atsiridenai? Atsakysime veiksmu – vieną gražiausių atridendami savo artimiesiems.
Gražių Šventų Velykų!
Užsienio lietuvių studentų klubas
Irena Kowalewska
ULSK nuotr.
