I. Kowalewska: Kodėl vis norisi grįžti prie žvakių šviesos?

zvakes 2016 10 ULSK nuotr

Be abejonės, visiems jauku įeiti į šviesius ir šiltus namus. Deganti žvakė juose simbolizuoja šviesą, tikėjimą, lydi  mus nuo  gimimo iki mirties, dega per mūsų krikštynas, vestuves, gimtadienius, jos šviesa išlydi mus į amžinybę, ją uždegę prisiminame palikusius mus artimuosius. Ne tik restoranuose, dvaruose ar bažnyčiose plevena jų liepsna, bet ir mūsų namuose per svarbias šventes – Šv. Velykas ar Šv.  Kalėdas. Tikimės, kad žvakės šviesa turi magiškų galių išvyti piktąsias dvasias ir prikviesti  mums į sėkmę ir ramybę.

Dabartiniais laikas žvakėmis apsirūpiname parduotuvėse, mugėse, net ilgiau nesusimąstydami, kaip jas gamino prieš atsirandant elektrinėms lemputėms mūsų namuose. Taip pripratome prie elektros, kad nelabai ir domimės, kaip ilgais rudens ir žiemos vakarais apsišviesdavo patalpas mūsų seneliai ir proseneliai.

Pati geriausia vieta susipažinti su vienu iš svarbesnių Lietuvos amatu – žvakių gamyba yra Vilniaus etninės kultūros centras. Vėlyvą spalio vakarą dvylika užsienio lietuvių kilmės jaunuolių, atvykusių į Lietuvą studijuoti, kuruojamų Švietimo ir mokslo ministerijos Užsienio lietuvių skyriaus ir Vilniaus lietuvių namų Užsienio lietuvių studentų klubo nariai lankėsi Vilniaus etninės kultūros centre. Ten mus pasitiko Stanislovas Kavaliauskas, gerai žinomas laidų „Duokim garo“ vedėjas, kartu su  Sandra Bakanovaite. Iš jo pasakojimo sužinojome, kokią svarbą turėjo ugnies išsaugojimas mūsų protėvių gyvenvietėse.

Todėl jie stengėsi būti kuo išmanesni vis tobulindami šį procesą. Pirmiausia, perkėlė ugnį iš laužo į fakelą, po to pastebėjo, kad geriau ir patogiau į žuvies taukus įmerkti mažą lazdelę ir ten išsikišusį jos galiuką padegti. Be žuvų taukų mūsų protėviai bandė įvairias medžiagas, naudojo viską kas pasitaikė po ranka ir ilgai degdavo. Jiems nebuvo svarbu, ar daiktas smilks, ar skleis nelabai malonų kvapą – svarbiausia, buvo šviesa. Deginant įvairias medžiagas, buvo pastebėta, kad bičių vaškas dega ilgiau ir duoda ryškesnę liepsną. Dėl taupumo medinė lazdelė buvo pakeista į lininį siūlą, kuris jau nebuvo mirkomas inde su tirpiu vašku. Jis buvo apliejamas skystu vašku ir leidžiama jam sukietėti. Tokiu būdu žvakė tapo ne tik šviesos šaltiniu, bet ir namų puošmena. XVI a.  atsirado pirmosios žvakidės. Žvakių skaičius, jų naudojimas kiekvieną dieną ar tik per šventes, žvakidžių puošnumas – visa tai rodė ne tik šeimininko skonį ir charakterį,  bet ir jo pajamas.

Visa tai sužinoję norėjome patys pabandyti pasidaryti žvakę. Centro darbuotoja Sandra parodė mums įvairias šio gamybos proceso technikas. Supratome,  kad norint gauti gražią žvakę, reikia daug kantrybės ir laiko. Ne tik ilgai mirkėme dagtis lyg meškeres į karštą vašką, bet ir pabandėme vynioti vaško korius.

Artėjant Vėlinėms nusiliejome po pirmą tikrą savo vaškinę žvakę, tokią, kokias turėjo ir naudojo mūsų protėviai. Grįžę į bendrabutį, gamybos proceso apsvilintais pirštais įsijungėme šviesą. Supratome, kokį ilgą kelią turėjo pereiti mūsų kartos, kad šiandien iš kosmoso naktį  žemė atrodytų kaip žibantis kalėdinis žaisliukas. Mokslas pati ryškiausia liepsna iš visų, tad kodėl vis norisi grįžti prie žvakių šviesos?..

Nuotraukos iš žvakių liejimo

Irenos Kowalewskos inf., ULSK nuotr..

Patinka? PasidalinkShare on Facebook0Share on VKEmail this to someoneShare on Google+0Tweet about this on Twitter