A. Kviklys: pasiilgsiu, tačiau geresnės ateities Kazachstane nematau

Mielas skaitytojau,

nežinau, kiek tau dabar metų, bet tavo kaip ir mano gyvenime jau tikrai galėjo įvykti arba jau įvyko kažkas tokio, kas staigiai ir netikėtai pakeitė viską… Mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, kai atvykau į Vilniaus lietuvių namus. Jeigu man prieš 10 metų būtų pasakę, kad atvažiuosiu mokytis į Lietuvą, būčiau pavadinęs tą žmogų išprotėjusiu.

Dažnai užduodu sau klausimą: kaip būtų susiklostęs  mano gyvenimas, jeigu tada nebūčiau pasiryžęs išvykti? Gal šiais metais jau baigčiau mokyklą ir eičiau studijuoti, sutikčiau savo pirmą meilę Kazachstane, o gal aš visai nebūčiau tokiu, kokiu esu šiuo metu.

Sakyčiau, kad būtent šiuo metu  esu dėkingas akimirkai, kai išvažiavau. Bet anksčiau… Pirmais metais, kai atvažiavau…. Tai gana vaikiškai dabar atrodo, bet tą dieną, kai manęs paklausė, ar norėčiau mokytis Vilniuje – įvyko vienas svarbiausių mano gyvenimo įvykių… Aš pirmą kartą prisipažinau mergaitei, jog ji man patinka.  Ir aš  niekada nesužinosiu, kaip viskas būtų pasibaigę…

Tą dieną grįžau namo geros nuotaikos, o taip nutikdavo gana retai, kol mokiausi pradinėse klasėse. Grįžau apie pusę šešių vakaro, nes mokiausi antroje pamainoje, už pusės valandos turėjo grįžti mama. Už lango buvo graži pavasario diena ir tai labai atspindėjo mano nuotaiką. Buvau laimingas ir linksmas vienu metu, beprasmiškai vaikščiojau iš kambario į kambarį, galvodamas vien apie tą mergaitę…

Praėjus kelioms minutėms, į kambarį užėjo mano mama nelinksmu veidu ir netikėtai paklausė manęs to, ko dešimtmetis vaikas tuo metu net įsivaizduoti negalėjo: „Ar norėtum mokytis Lietuvoje?“. Klausimas nuskambėjo neįtikėtinai, jaučiausi.. tarsi  gavęs  su plyta per galvą. Iš pradžių pagalvojau, kad tai nieko nereiškiantis klausimas, paprašiau dar kartą jį pakartoti. Nesulaukus atsakymo, mama pradėjo aiškinti man situaciją, pasakojo, jog Lietuvoje yra mokykla, kuri priima tremtinių palikuonis, tokius kaip aš, iš skirtingų pasaulio šalių. Paprašiau laiko pagalvoti.

Jau tada supratau, kad atsisakyti būtų kvaila. Mano rezultatai mokykloje buvo labai geri, bet viena mokytoja neduodavo man ramybės… Kazachų kalbos mokytoja… Iki šiol aš ją prisimenu su siaubu. Ji galėjo trenkti, aprėkti ir galutinai sužlugdyti  morališkai. Vaikai tokiame amžiuje ir taip yra labai jautrūs, bet ji peržengdavo ribą. Kiek su ją nebuvo aiškinamasi, niekas nepadėjo. Tai buvo didžiausias „spyris“ sprukti į Lietuvą, nes jaučiau, kad nusižudysiu, jeigu tai tęsis. Bet stabdė mane simpatija vienai mergaitei…

Antonas Kviklys asm arch nuotr
“Kai manęs paklausė, ar norėčiau mokytis Vilniuje – įvyko vienas svarbiausių mano gyvenimo įvykių.” A. Kviklys. Asmeninio archyvo nuotr.

Nors buvo labai baisu, ryžtingai atsakiau mamai, kad noriu važiuoti. Tada pasipylė daug klausimų, aiškinimų… Mamai rūpėjo: „Pasakyk man tai, ką noriu išgirsti…. Ar tu manęs pasiilgsi?“, „Ar tau nebus sunku? Ar tikrai to nori?“. Ji tarsi norėjo, kad atsisakyčiau šios idėjos… Bet į visus klausimus atsakiau: „Taip“, pridurdamas, kad labai pasiilgsiu, tačiau geresnės ateities sau  Kazachstane nematau. Mama viską suprato ir tarp kitko, manau, kad ji yra stipriausias žmogus pasaulyje, nes ne kiekvienas sugebės paleisti savo vaiką tokiame amžiuje. Ji tikrai norėjo, nori ir norės padaryti tik geriau.

Po kelių mėnesių, pasibaigus pasiruošimui, mes turėjome išskristi. Paskutinėmis dienomis aš nusprendžiau nueiti ir pasakyti viską tai mergaitei. Atėjau prie jos kiemo… Jaučiau nerimą. Ji buvo lauke ir suposi ant sūpynių, priėjau prie jos ir atsisėdau  šalia… Mes pasisveikinome. Kalbėjome apie viską, kol neatėjo laikas pasakyti esminį dalyką. Pasakiau, kad išvažiuoju į Lietuvą… Ji į mane taip pažiūrėjo, o Dieve, taip giliai į akis! Aš niekados neužmiršiu to žvilgsnio. Tai sudaužytos meilės žvilgsnis, pirmos meilės… Supratau, kad sugrioviau vaikystės prisiminimus ne tik sau, bet dar kažkam… Man pasidarė liūdna… O ji ironiškai nusišypsojo ir pasakė: „Labai dėl Tavęs džiaugiuosi “. Tuomet atsistojo ir išėjo. Aš pasėdėjau dar dešimt minučių ir nužingsniavau namo. Galvoj sukiojosi viena mintis – tai mano pirmoji prarasta meilė… Aš žinojau, kad ji nenorėjo, jog išvažiuočiau, bet pasukti atgal buvo per vėlu.

Po daugelio metų aš galvoju, o kaip klostytųsi mano gyvenimas, jei bučiau likęs? Aš nesigailiu, kad atvažiavau. Nors rašydamas apie tai, esu labai jaunas, bet galvoju, kad svarbu gyvenime turėti akimirkų, kurių nepamiršime. Visa tai suformavo dabartinį mano „Aš“. Esu dėkingas, kad atsiradau šioje mokykloje, čia radau daug gerų ir ištikimų draugų, čia sutikau tikrą meilę ir patyriau daug nepamirštamų akimirkų.

Antonas Kvilkys
2013m.
Asmeninio archyvo nuotr.

Patinka? PasidalinkShare on Facebook
Facebook
0Share on VK
VK
Email this to someone
email
Tweet about this on Twitter
Twitter