Miela drauge, nemaniau kad tiek daug vargų ir džiaugsmo teks man patirti. Greit prabėgo jaunystė, bet nieko nesigailiu. Esu nepriklausoma ir laisva, mano vardas platinamas visame pasaulyje. Sukūriau šeima – lietuvių tautą – priklausančia NATO Ir ES. Pirmą kartą buvau paminėta 1009 metais Kvedlinburgo metraštyje. Tėveliai pavadino mane – Lietuva. Deja, niekada nesužinojau, kodėl būtent taip, o ne kitaip. Vieni teigė, kad vardas kilęs iš keltiško žodžio Litavia, reiškiantį “pakraščių šalis”. Kiti aiškino, siejasi su lietuvišku žodžiu lieti, taigi esu lietaus šalis. Treti siejo su panašiu hidronimu – Lietaukos upeliu. Bet, tai buvo, yra ir telieka paslaptis.
Pamenu laikus, kada kiekvienas mano kūrinys buvo garbinamas, vadinamas šventu. Lietuviai buvo labai religingi, nedarantys skriaudos kitiems. Viskas pasikeitė iškilus Vokiečių ordino riterių grėsmei. Buvau paskutiniu pagonišku Europos kraštu, norėdama išvengti nemalonumų, atsisakiau senojo tikėjimo ir 1251 m. Mindaugo vardu priėmiau krikščionybę. Tai buvo skaudus smūgis visiems.
Didelis lūžis mano gyvenime įvyko 1386metais, kai valdovas Jogaila buvo pakviestas vesti Lenkijos valdovo sostą. Pagaliau nebuvau viena, turėjau sesę – Lenkiją. Kartu mes buvom nenugalimos, įgijome pasitikinėjimo. Paskutinis Jogailaitis – Žygimantas Augustas suteikė mums naują vardą: Tautų Respublika, “Rzeczpospolita Obojga Narów”. Tapau didžiausia ir galingiausia valstybe, kuri tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Deja, tai netruko ilgai. XVIII amžiuje. prasidėjo sunkūs laikai, buvau nusilpusi. Mano bejėgiškumu pasinaudojo – Austrija, Prūsija ir Rusija. 1795m.tapau Rusijos imperijos dalimi.
Tik po II – ojo pasaulinio karo aš ir sesuo Lenkija, galėjome atkurti savo nepriklausomybes. Lenkijos valdovas Juzefas Piłsudskis bandė pagrobti iš manęs mano turtą, kūdikėlį – Vilnių. Kovojau vardan jo, stengiausi jo neprarasti, bet veltui. Visa ši situacija išsisprendė, kada buvo pasirašytas Molotovo – Ribentropo paktas. Atgavau VIlnių, bet 1940 metais atitekau vėl Rusijai. Prasidėjo sunkūs ir žiaurūs laikai. Mano žemėje vyravo neteisybė ir smurtas. Niekad neprarasdavau vilties, kad kažkada tapsiu vėl nepriklausoma. 1990 metais mano svajonė tapo realybe. Aš vėl buvau laiminga. Tarsi Odisėjus sugrįžau į savo Itaką.
Lietuvoje gyvena 3,592 mln. gyventojų. Dalis mano šeimos paplitusi po visą pasaulį. Garsėju gintaro dirbiniais ir puikiais krepšinio žaidėjais. Mes – kūrėjų tauta, dažniausiai siejama su ryškiu lietuvių kultūros ir meno atstovu, dailininku Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu.
O kokio dėmesio ir susižavėjimo susilaukė mano Vilnius. Išaugo į įspūdingą miestą. Jam teko patirti daugybę karų, okupacijų ir sugriovimų. Bet nepaisant to sostinėje galima rasti beveik visus europinės architektūros stilius – nuo gotikos iki klasicizmo. Ryškiausiu gotikos pavyzdžiu yra šv. Onos bažnyčia.
Taip, kaip ir kiekviena valstybė, turiu aš savo vėliavą – trispalvę:
„Geltona spalva tai saulė,
Žalia tai laukų spalva,
Raudona spalva tai kraujas,
Kartu jos tai Lietuva.“
Mano herbas labai senas, bet išsiskiria iš kitų Europos herbų. Tai baltas raitelis, raudoname lauke su mėlynu skydu, kuriame vaizduojamas dvigubas auksinis kryžius. Mano himnas parašytas Vinco Kudirkos ranka. Kaip malonu klausytis, kai skamba jis iš vaikų lūpų.
Šiemet švęsiu savo tūkstantmetį, kuris įrodo kad neveltui buvo pralietas nekaltų žmonių kraujas. Dėka knygnešių ir partizanų išsaugota liko lietuvių kalba ir papročiai. Žmonių širdyse vis plaukia meilė Lietuvai.
„Mes kaip paukščiai į Lietuvą grįžtam,
Mums aukščiausias nurodo takus.“
Geriausias pavyzdys – „Lietuvių namai“. Čia mokosi iš užsienio sugrįžę lietuviai, trokštantys atrasti savo šaknis ir tarnauti tėvynės labui.
Miela drauge, norėjau pasidalinti su tavimi savo džiaugsmu ir paraginti, kad atšvęstume šias nepakartojamas metines kartu.
Tavo Lietuva.
Vilniaus “Lietuvių namų” absolventės Virginijos Pojavis rašinys, skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. (2009 m.)
Olgos Posaškovos nuotr.
