Tėvynė – žodis, kurio dalelė yra kiekviename iš mūsų. Šis žodis apibūdina tą vietą, kurioje mes gimėme, augome arba įsitikinę, kad turime ten gyventi, nes mūsų tėvų, senelių, prosenelių kartos savu ar ne savu noru paliko tą kraštą.
Būdamas vienu iš lietuvių tremtinių palikuonių, kažkada palikęs savo gimtąją žemę ir po daugelio metų sugrįžęs į ją, noriu trumpai pasidalinti su Jumis savo gyvenimo akimirkomis ir jausmais, bei padėti apsispręsti…
Daugelį metų gyvenau užsienyje – Rusijoje, Orenburgo mieste. Nuo mažens augau tarp įvairių tautybių asmenų (rusų, ukrainiečių, kazachų, totorių) puoselėjančių kitokias vertybes, tradicijas, turinčių kitokias gyvenimo pažiūras, bet niekada nesijaučiau atstumtas dėl savo tautybės, nors buvau vienintelis lietuvis. Bręstant vis dažniau susimąstydavau apie Lietuvą ir savo ateitį joje. Ypač tas noras sustiprėdavo grįžtant į tėvynę pasisvečiuoti. Būdavau lyg „devintam danguj“. Čia mane lydėdavo tik geri jausmai ir emocijos, supdavo patys artimiausi ir brangiausi žmonės. Perpildytas įspūdžių, nenoriai palikdavau šalį. Grįždamas į Rusiją, dar ilgai vartydavau atmintyje išlikusias lietuviškas iliustracijas, kupinas nuoširdaus džiaugsmo ir įspūdžių.
Pagaliau, dar būdamas moksleivis, nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir tuo nei kiek nesigailiu. Lietuvoje gyvenu jau 7-erius metus. Šioje šalyje baigiau mokyklą (Vilniaus lietuvių namus). Šiuo metu studijuoju ir planuoju sieti ateitį su Lietuvą.
Nepamiršti lietuviškų šaknų man padėjo tėvai, už tai esu jiems be galo dėkingas. Jie neleido užmiršti gimtosios kalbos, lietuviškų tradicijų ir nuolat palaikė ryšį su Lietuvoje likusiais giminaičiais. Jų dėka, mano adaptacija Lietuvoje buvo žymiai lengvesnė.
Šiandien man graudu matyti kai čia gimę ir augę žmonės palieką šią šalį ieškodami ateities kitur. Graudu žinoti, kad kitur kurdami šeimas, augindami vaikus, jie pamažu nutautėja ir tampa kitų valstybių piliečiais. Deja, dauguma tai pradeda suvokti ir vertinti kai to netenka. Taip irsta ir nyksta tauta, kurios „gyvybės šaltiniu“ esame mes, jauni žmonės. Noriu, kad tai suvoktume, tol, kol dar ne vėlu…
Nepamirškime, kad kitur mes esame tik svečiai.
Viktoras Timofejevas, XIX laidos abiturientas
Asmeninio archyvo nuotr.
