Į „Lietuvių namų“ mokyklą iš Maskvos atvažiavau 2004 metais ir pradėjau mokytis 7 klasėje. Prasidėjo neįprastas, išbandymų laikotarpis, nes tai buvo pirmieji savarankiško gyvenimo metai toli nuo tikrųjų namų. Tikiu, kad šios mokyklos buvusiam, esamam arba būsimam mokiniui ši frazė nėra svetima. Įsimintinos anuomet tradiciškos krikštynos – jų metu buvo giedamas išmoktas šių namų himnas ir bučiuojama vėliava.
Reikėjo laiko priprasti prie naujos gyvenamosios vietos – bendrabučio. Teko gyventi dar sename, neremontuotame bendrabučio pastate, į kurį atvykus pasitiko prastesnės sąlygos, tačiau sena, laiko brandinta aura. Kiek vėliau, renovuotame pastate nebeliko auros, tačiau susidarė naujas vėjas, atnešęs kitas tradicijas.
Noriu pažymėti, jog mokyklos pavadinimas turbūt neatsiskleidžia gimtų bei tikrų namų pavidalu, tačiau turi magišką vertę. Būnant bet kurioje Lietuvos ar net pasaulio vietoje (būta ir taip), susipažindamas su žmogumi privalai ištarti žodžius: mokiausi „Lietuvių namų“ mokykloje. Jeigu jis nors girdėjo apie ją, tuomet užsimezga pokalbis ir staiga atsiranda komunikacinis ryšys. Jei tai buvęs mokinys ar vienas buvusių mokyklos bendruomenės narių – susibičiuliavimas garantuotas. O kas galėtų pagalvoti, kad keli žodžiai lipdo draugystę?
Atėjimas į šią bendruomenę gyvenimo istorijos puslapius dalina į laikotarpius: iki ir po. Pradėjęs mokintis, visu kūnu įsiveli į esamą kitonišką pasaulį, gyveni taisyklėmis, kartais bandydamas išlikti tarp nesuprantamų žmonių poelgių arba mėgaudamasis leidžiamu laiku tarp susirastų saviškių.
Čia išmokau kalbą ir lietuvišką žodį branginti. Čia išgirdau mažos, tačiau didvyriškos tautos istoriją. Būtent čia įdėtos kai kurios vertybės – amžiams. Po brandos egzaminų gauta dovanų – atestatas, prisiminimai, patirtis, žinios, įgūdžiai. O svarbiausia – draugai, su kuriais tarsi paukščiai į Lietuvą grįžom.
Rimantas Zagrebajev, 19 laida
