Iš ciklo prisiminimai apie „Lietuvių namus”: Regina Jegorova

Pasidarau kavos, prisėdu po mandarinų medžiu ir ruošiuosi šįryt kaip reikiant padirbėti. Tačiau elektroninio pašto žymeklis praneša: viename socialinių tinklų manęs laukia keliolika naujų pakvietimų „draugauti”. Peržiūriu. Vardai ir pavardės dažnai nieko nesako. Smalsumas veda giliau. Paspaudžiu keletą mygtukų ir štai, visas žmogaus gyvenimo aprašymas prieš akis: nuotraukos, pomėgiai, užsiėmimai, gyvenamoji ir gimimo  vieta bei mintys… Dažnai pagalvoju, ar aš pažįstu šitą žmogų? O gal iš viso nepažįstu? Ir kas mus sieja? … Dažnai ta jungiamoji grandis – „Lietuvių namai”.

Ką man reiškia šis žodžių junginys? Tai kur kas daugiau nei šiaip mokykla. Tai kur kas platesnė sąvoka nei septyneri metai tavo gyvenimo. „Lietuvių namai” man – savarankiško gyvenimo kalvė, pirmųjų meilės laiškų, tautinių šokių, pirmųjų nusivilimų, vienišumo ir kartu bendrystės, svajonių apie gražią ateitį vieta. Tai gyvenimo mokykla. Tai draugystės mokykla. Tai asmenybės mokykla…

… Nemėgstu anksti keltis rytais. O pastaruoju metu, deja, tenka tai daryti kas rytą – šiuo metu gyvenu Vakarų Gruzijos mieste Zugdidyje. Čia dirbu radijuje ir anglų kalbos mokytoja vienoje gruziniškoje mokykloje. Ir kaip mokytoja Jolanta mus visus pakęsdavo, pagalvoju pati sau vis dažniau? Ir kaip apskritai mūsų mokytojai nepramiegodavo ir iš kur semdavosi kantrybės, juk pasiutę būdavome kaip velniai? Tu gali ant galvos stovėti, gali žaisti su jais, gali žadėti daug pramogų kartu, o jie kaip nesimoko, taip nesimoko ir tavo užduotų namų darbų nedaro.

Dabar suprantu, jog lazda tikrai turi du galus ir man gėda už visus kada nors nepadarytus namų darbus ar išsisukinėjimus. O sugalvotos, ir tuo metu genialiomis atrodžiusios, priežastys, kodėl taip ir nepadarei namų darbų ar kur buvai praeitą pamoką, dabar tik sukelia šypseną. Taip, pasikeisti vietomis su mokytojais bent trumpam, gana įdomu…

Į „Lietuvių namus“ iš Baltarusijos su broliu atvykome 1998-aisias. Tuo metu buvome šeštokai. Atrodė viskas labai teisinga ir gražu, juk įkūnijome mamos svajonę. Ji buvo lietuvė, kilusi iš Žemaitijos, visą jaunystę praleidusi Nidoje ir nutekėjusi į Baltarusiją. Po Nepriklausomybės atkūrimo mama labai norėjo grįžti gyventi į Lietuvą, tačiau nespėjo… Jos gyvenimas užgeso viename Baltarusijos kaimo kelyje, neblaiviam traktoristui nesuvaldžius savo mašinos ir susidūrus su tuo metu tuo pačiu keliu važiavusiais mūsų tėvais. Praėjus keleriems metams po avarijos, tėvukas nusprendė, kad mes su broliu turėtume padaryti tai, ko mūsų mama norėjo, bet nespėjo – taip atsiradome „Lietuvių namuose“.

Nei teisti, nei dėkoti, nei iki galo suprasti savo tėvelio vis dar negaliu. Kartais pikta, jog per anksti suaugome, per anksti pradėjome patirti įvairius gyvenimiškus dalykus, per anksti ėmėme galvoti kaip suaugę žmonės ir tapome gana rimti. Kaip sakytų Mažasis Princas, per anksti pamiršome vaikystę ir nerūpestingumą. Per anksti netekome namų ir šeimos užnugario. Per anksti viską daryti pradėjome patys.

Galima tęsti dar ilgiau, ko netekome, tačiau viena aišku, ką įgijome – tuo kuo esame dabar, nebūtume be „Lietuvių namų“. Apskritai, kai manęs kas paklausia, kas padarė didžiausią įtaką mano gyvenimui, dažnai pagalvoju, jog tai būtent mokykla ir čia sutikti žmonės. Nes draugai ir bičiuliai, mokytojai ir auklėtojai – visa tai „Lietuvių namuose“ – kraujo brolystė. Tarsi vienodo likimo siūlo surišti žmonės. Kad ir kur bebūtum, kad ir ką besutiktum, jei atsiduri šalia žmogaus, kada nors besimokiusio šioje mokykloje, tu pajauti artimą šalia. Ir pagalvoji „savas“.

Kaip ir paukščiai, apie kuriuos giedama mokyklos himne, mes, „Lietuvių namų“ išeiviai, neskraidome vieni. Mes vis būriais, būriais ir vis grįžtame, ir grįžtame.

Regina Jegorova, baigusi mokyklą 2005-aisiais

Patinka? PasidalinkShare on Facebook
Facebook
0Share on VK
VK
Email this to someone
email
Tweet about this on Twitter
Twitter