Iš ciklo “Prisiminimai apie “Lietuvių namus”: Simonas Saarmann

Tikiuosi, kad parašyti prisiminimai apie mokyklą, kurioje mokiausi, kokią ją mačiau ir mėgau arba kartais – ne, turės daug naudos tiems, kurie juos skaitys besimokydami šioje mokykloje. Jiems ir skiriu šias eilutes, jausdamas atsakomybę prieš jaunus, imlius jų protus ir stengsiuosi parašyti kuo nuoširdžiau ir atviriau tam, kad paskatinčiau jų sąmoningumą ir didesnę savivertę.

Istorijos žinojimas didina žmogaus savigarbos jausmą ir leidžia tvirčiau pasijusti ant žemės, susirasti savo vietą ir žinoti vertę. Skatina meilę tam, kas jį supa ir buvo kažkieno anksčiau sukurta. Neleidžia pasiduoti ir patikliai tikėti melu, kuris gali būti skleidžiamas. Leidžia žinoti, jog dabartinis žmogaus gyvenimas yra maža dalelytė, intervalas ilgoje istorinėje juostoje, – jei žinosi, kas buvo prieš tave, galėsi geriau ir produktyviau kurti savąją juostos dalį, didesnės vertės palikimą perleisi po savęs ateinantiesiems.

Istorijos rašymas yra neatsiejamas nuo rašymo apie save. Rašydamas apie savo mokyklą nė minutėlei neatsiribosiu nuo savęs. Nuo savo išgyvenimų, požiūrio ir vertinimų. Stengsiuosi nepalikti jokių rekomendacijų, norėdamas išlikti kuo objektyvesnis, bet skaitytojas neišvengiamai darys savo išvadas. O gal gi tarp eilučių išskaitys ko aš net norėjęs nebūčiau sugalvojęs pats.

Nuėjome į mokyklą su Mamyte pasižvalgyti. Priešais mokyklą buvo sodas su gėlynais. Direktoriaus iš karto buvau paklaustas iš kur esu atvykęs. Tokia mat mokyklos specifika. Aš žinojau, kad joje mokosi iš užsienio atvykę vaikai, kurių tėvai ar seneliai dėl įvairių priežasčių yra išvykę ir nuolat gyvena ne Lietuvoje. Mano situacija kiek kitokia. Mamytei eilinį kartą 1998 metais ištekėjus, šįsyk už šveicaro, sprendėme ką daryti. Aš jau žinojau, kad noriu būti geologu, o vokiečių kalbos, juolab prancūzų (jos abi reikalingos Šveicarijoje) tada dar nemokėjau ir bijodamas, kad turėsiu sunkumų vytis moksluose savo bendraamžius šveicariškoje mokykloje, nenorėjau išvažiuoti. Vilniuje suradus tokią nuostabią mokyklą, pasilikau, nors Mamytę gąsdino pavadinimas „internatinė“ ir „Lietuvių namai“. Tai skambėjo kaip „vaikų namai“. Bet Mamytei svarbiausia, kad čia bus auklėtojos, kurios rūpinsis, kad vaikas ruoš pamokas, gaus valgyti ir panašiai. Todėl buvo nuspręsta, kad aš liksiu. Taip kelerius metus ir buvo. Mamytė gyveno Šveicarijoje, kartais, mėnesiui ar dviem, atvažiuodama į Lietuvą. O aš per atostogas važinėdavai į Šveicariją.

Su atostogomis mokykloje buvo gerai dėl to, kad mokomasi buvo ir šeštadieniais, tai atostogos būdavo ilgos. Žiemą dvi savaitės. Vasarą visi trys mėnesiai, neatimant birželio, kaip kad kitose Vilniaus mokyklose ar Universitetuose. Bet mokiniai dažnai uždelsdavo sugrįžti. Kai kurie, kam tekdavo trenktis į Vladivostoką, visai pasilikdavo mokyklos bendrabutyje (bent jau žiemos atostogoms). Teko visokių istorijų prisiklausyti. Pavyzdžiui, jakutas, labai išmintingas jaunuolis, pasakojo atvažiavęs į Lietuvą todėl, kad mėnesių mėnesiais juos užpustydavo. Nebūdavo galima per visą žiemą išeiti iš namų. Tekdavo gulėti lovoje ir valgyti. Užtat gerai savarankiškai išmoko anglų kalbą ir laimėjo konkurse, kurio prizas buvo kelionė į Angliją. Šis pamatęs Londoną nebenorėjo grįžti namo. Tad atvažiavo į Lietuvą, kur gyveno jo močiutė. Dabar jis Londone. Štai Jovita Jankauskaitė, pastatė motinai ultimatumą. Ėmė mokytis Latvijoje dvejetais, kad tik ši išleistų ją mokytis į „Lietuvių namus“. Tėvelis gyveno Amerikoje ir nebuvo notaro patvirtinto tėvų sutikimo, leidžiančio jai keliauti į užsienį, o ta nuostabi diena, kai dėl Šengeno erdvės Lietuvos siena su Latvija tapo atvira, dar buvo už kalnų kalnelių. Tai ji su mama, o paskui ir pati viena nelegaliai kirsdavo miškais sieną. Pasakodavo iš Palangos vykdavo autobusu į Liepoją, o prie sienos paprašydavo vairuotojo pamiškėje ją išleisti į nakties tamsą. Vairuotojas stebėjosi, sakydamas: „Ne, mergaite, kur tu eisi, čia nieko nėra“. Bet ji vis tiek prašydavosi išleidžiama. „Pasiimk, mergaitę, bent savo lagaminą“-primindavo vairuotojas. „Nereikia“- atsakydavo Jovita. O pervažiavus autobusui muitinę, ji vėl susistabdydavo autobusą ir sau tyliai šypsodavosi. Visai atskirą grupę mokykloje sudarė iš Punsko krašto atvažiavę lietuviai. Juos, žinoma, mokykloje vadindavo lenkais. Nuo kitų mokinių, o ypač gyvenančių bendrabutyje, skyrėsi labai daug kuo. Ir beje, visuomet laikydavosi kartu. Šnekėdavosi tarpusavyje visada lietuviškai, rusiškai pramokdavo tik ilgainiui susidurdami su draugais mokykloje. Dažnai vykdavo į namus, kurie buvo, palyginti, netoli.

Simonas_Saarman
Simonas Saarmann. R. Zagrebajevo nuotr.

Rusų kalbą aš mokėjau nuo pat vaikystės, nors tai toli gražu nėra mano gimtoji kalba ir mano šeimoje rusų nė iš kurio galo nesurastum. Rusų kalbą mokėjau, bet kalbėjau lietuviškai. Be to, vos atvykus į mokyklą, mokytojai prašydavo nepasiduoti kitiems ir kalbėti tik lietuviškai. Tai padėsią bendram lietuviškos atmosferos kūrimui ir mokiniai tokiu būdu daug greičiau ir taisyklingiau išmoksią kalbėti lietuviškai. Paprastai taip ir būdavo. Atvažiavusieji ir bemokantys tik du lietuviškus žodžius, kaip „agurkas“ ir „pomidoras“, po pusmečio (Kūčioms), jau kalbėdavo lietuviškai su mokytojais ir kitais mokiniais. Žinoma, sunkiau būdavo per pamokas, kur turėdavome specialius mokytojų parengtus ir atspausdintus minimalius nešiojamus žodynėlius su reikalingais terminais biologijos, matematikos ir kitų dalykų pamokoms. Bet apie pamokas dar pasakosiu vėliau.

Buvo toks kuriozas. Bendrabutyje kambariu trumpą laiką dalijausi su Jonu iš Punsko krašto. Į mūsų kambarį pas Joną į svečius atėjo dvi merginos. Nebepamenu ar iš Ukrainos, ar iš Rusijos jos buvo atvykusios, bet kalbėjosi tarpusavyje, žinoma, rusų kalba. Viena kitai vis kažką šnipšt ir komentuoja ar apkalba mudu su Jonu. Šiaip jų tikslas buvo gana aiškus – kabinti Jončiką, kuris nuo pat pradžių gavo kamazo pravardę. Jos pamatė ant Jono stalo anglų-rusų kalbų mažytį kišeninį žodynėlį, kurį prieš tai Jonas buvo pasiėmęs pavartyti, nes buvo įsitikinęs, kad labai gerai moka anglų kalbą. Žodžiu, merginos klausia Jono, tu ką rusų per anglų mokaisi? Jis paaiškino, kad žodynėlis ne jo. Čia aš anglų išsiverčiu per rusų kalbą, nes jas abi puikiai moku. Mergaitės išpuolė iš kambario siaubingai susigėdusios ir nieko netarusios.

Žiūrint iš dabarties, įdomi buvo bendrabučio tvarka. Kiekvieną dieną paskiriamas budintysis. Naktinė auklėtoja ryte prieš pusryčius budinčiuosius pažadindavo. Tada budintieji eidavo į valgyklą dengti stalų pusryčiams. Mokiniai daugmaž turėjo savo nuolatines vietas valgykloje. Buvo suskirstyta pagal klases. Paskui, grįžęs į savo aukštą, berniukas – berniukų, mergaitė – mergaičių aukšte skambina skambučiu ir liepdavo visiems keltis. To nepakakdavo. Reikalinga būdavo eiti per kambarius ir kiekvieną žadinti. Už tai budinčiuosius apšaukdavo ir apkeikdavo. Suprasdavau juos – ryte kiekviena pamiegota sekundė labai brangi.

Mokykla nuo bendrabučio buvo šimto žingsnių atstumu. Jei norėjai į pamokas neiti, reikėjo eiti pas daktarę ir simuliuoti ligą. Daktarė kartais nepastebėdavo, kai gautą termometrą už nugaros į drabužį įtrindavai. Tik reikėdavo nepertrinti, kad nebūtų temperatūra virš 40 laipsnių. Padėdavo ir pieštuko šerdelės užvalgyti. Tik labai nemalonus reikalas, nesikramto ir visa burna juoda. Neskanu, kas be ko. Dar siūlė man druska pažastis trinti, bet neišbandžiau, tai negaliu komentuoti. Tada būdavai įrašomas į spec knygą, kad sergi ir turi pateisinamą priežastį nedalyvauti pamokoje (ar kontroliniame darbe), tačiau nebuvo leidžiama pasilikti savo kambaryje. Guldydavo į vadinamąjį“izoliatorių“. Kartą į bendrabutį man skambino Žvėryno gimnazijos mokytoja, jaunųjų geologų būrelio vadovė, norėdama pakviesti mane sudalyvauti respublikinėje geologų olimpiadoje. Jai paaiškino, kad esu izoliatoriuje. O ji nesuprasdama, paklausė ką aš „iškrėčiau“. Rezultatas buvo toks, kad prie telefono pakviestas nebuvau ir olimpiadoje nesudalyvavau. O ta mokytoja dar ilgai manė, kad buvau areštinėje iki to laiko, kol nesusitikome ir man pavyko ją įtikinti kaip viskas buvo iš tikrųjų.

Per ilgąją pertrauką bėgdavome kūlversčiais į valgyklą, kur priešpiečių būdavo atvežamos šiltos bandelės prie arbatos. Skanėstas. Po pamokų, 14 valandą – pietūs. Buvo gera per ketverius metus priprasti prie vienodo maitinimo režimo. Skrandis veikė tiksliai kaip laikrodis. Maitino penkis kartus per dieną, bet naktimis bendrabutyje nesibaigdavo per pamokų ruošą užsislėptų sumuštinių gaminimas. Kas turėdavo sumuštiniams kepti prietaisą, tai jo kambaryje būdavo vakarojama, aišku tyliai, kad auklėtoja nepastebėtų, iki išnaktų. Pamokų ruoša buvo griežtai kontroliuojama. Pastebėjus, kad pamokų ruošos metu esi svetimame kambaryje, buvo galima būti užsidirbti pasiaiškinimą. Sakydavo, kad po trijų pasiaiškinimų šalina iš mokyklos. Kartą pagavo mano draugą, o toks Vitalijus jam ir sako: „Kaip tu taip pasislėpti nesugebėjai. Jei man grėstų trečias pasiaiškinimas aš būčiau į slieką pasivertęs“.

Gyvendavome po 1 kambariuose. Bet man labai trumpą laiką teko gyventi ir trise. Mat kai kurie kambariai buvo remontuojami. Paskui aš persikėliau į vieną iš naujai suremontuotų kambarių. Kambarys buvo labai šviesus. Man baisiausias dalykas buvo šviestuvas už lango, kurį sutemus įjungdavo, kad apšviestų mokyklos kiemą saugumo tikslams. Aš tiek kartų svajojau tą lempą sudaužyti. Naktį galėjau knygas skaityti. Tačiau tame kambaryje gyvenau vienas. Buvo gana malonu vyresnėse klasėse (tik berniukai, nes jų buvo mokykloje mažiau) gyvendavome po vieną.

Laisvu laiku galėdavai išeiti į lauką. Iki vakarienės turėjai sugrįžti. Aprašysiu apie ryšius su miestu. Kartais, kai mergaitės susirasdavo ištikimų gerbėjų tarp Naujininkų vaikinų, tai būdavo ir langų išdaužtų ir kitokių nuotykių, todėl ribodavo pasivaikščiojimus po miestą. Bendrabutyje man gyventi patiko. Kadangi mano Mamytė buvo auklėtojai palikusi prašymą, kad man panorėjus, visada bus galima mane išleisti iš mokyklos, tai buvau gana privilegijuotas. Turėjome butą Žvėryne, bet ryte važiavimas užtrukdavo apie valandą ir keltis tuomet turėdavau labai anksti. Kartais šiuose namuose rengdavau vadinamuosius plotus – tusovkes (žargonas). Oi, būtinai reikia papasakoti apie tusovkes! Ir nuotraukų turiu nemažai. Pas mane rinkosi ne tik mano bendraklasiai, bet vyresni mokiniai, nes visiems patikdavo. Būdavo merginos prašydavosi prieš einant klubą Susirinkdavo, dažydavosi ir instruktuodavo nepilnametes drauges, kaip elgtis, kad atrodytų vyresnės ir būtų įleistos. Kartą mano mažyčiame butelyje yra nakvoję 20 žmonių. Panos, atėjusios po klubo, negalėjo peržengti miegančiųjų. Ant grindų, kėdėse, net vonioje miegojo. Prisiglausti nebuvo kur. O jos buvo tokios geros. Prisimenu vieną kartą, kai man atsidėkodamos atnešė nusipirkusios jogurtinio torto. Aiškiai prisimenu, kad šis buvo mandarinų skiltelėmis ir želė padengtas. Kad niekas atsibudęs nesuėstų, teko slėpti spintoje. O juk visi būdavo be vakarienių ir bendrabutinių pusryčių likę, tad reikėdavo kažką susigalvoti valgyti. Mamytė būdavo pasirūpinusi pilnu rūsiu bulvių, dar turėdavau daug užpirktų šveicariškų sausų sriubų – bomžpaketais vadinome.

Gerai buvo tai, kad mokykloje klasės nebuvo didelės. Mokytojo užteko visiems. Būdavo per daug. Didelė tikimybė, kad paklaus. Namų darbus tikrindavo visada. Buvo gera biblioteka. Daug dovanota gerų naujų knygų, kurias duodavo skaityti mokiniams. Buvo gera kompiuterių klasė ir informatikos mokytoja, puikios anglų, lietuvių, biologijos, matematikos, rusų kalbos mokytojos.

Vykdavo įvairūs konkursėliai išeivijos temomis, literatūriniai konkursai (esu laimėjęs viename). Už, kaip man pasakė‚ „labai vyrišką rašinį“. Pats nustebau – rašiau apie tremtinius. O Universitete mano referatus vadindavo „gerai sukaltais“. Mokytoja N. Vyšniauskienė (lietuvių kalbos mokytoja) mano rašinius vadino romanais ir sakydavo, tik nenusifilosofuok.

Tai pati ryškiausia asmenybė mokytojų tarpe. Mano klasiokė sakydavo, kad jai geriau duotų grindis klasėje išplauti, o ne lietuvių kalbos gramatikos pratimus daryti. Balvočius, fizikos mokytojas, su videokamera visus mokyklos renginius filmavo. Jis, matyt, nufilmavo ir Aristofano debesis – spektaklį.

Mokykloje nuo pat pradžių jutau labai didelį skirtumą nuo kitų Vilniaus mokyklų. „Lietuvių namuose“ didžiausias dėmesys buvo skiriamas lietuvių kalbai. Be galo daug valandų per savaitę. Kasdien vis ta lietuvių kalba. Rašinėlis po rašinėlio. Kiti dalykai būdavo tiesiog nebe tokie svarbūs. Tiesa, nemažai mokinių, ypač atvažiavusių iš Rusijos ar Ukrainos labai stebėdavosi, kad Lietuvoje vyresnėse klasėse pradedamos tos temos iš matematikos ar fizikos, kur savo mokyklose jie buvo seniausiai praėję 8 ar 9 klasėje. Bet tai jiems padėdavo neatsilikti dalykuose dėl lietuvių kalbos nemokėjimo.

Gal ir galėjo kai kam susidaryti įspūdis, kad mokyklą vienur kitur nušviečiau šešėlinėmis spalvomis, ar kažką negražiai užkabinau, tačiau atsiminimų rašymas apie kažkokį žmogų, laikotarpį ar mokyklą yra neatsiejama nuo rašymo apie save. Šie keturi metai mokykloje nebuvo mokyklos nuosavybė, tai mano gyvenimo dalis. Čia aprašyti dalykai formavo mane kaip asmenybę, įdavė man gyvenimiškos patirties leido suvokti daugelį dalykų, palyginti juos su kitais ir taip įgauti didesnio supratimo.

Šiaip mokinių geografinė įvairovė buvo puikus pagrindas tarpusavio tolerancijai ugdyti. Nors ir dažnai iš Rusijos atvykdavo vaikų su prasto elgesio pagrindais. Jie sakydavo, ja prostoi parenj, o išversti būdavo galima ne tik paprastas, o ir prastas. Ir ne Lietuvos čia kaltė, kad „Lietuvių namai“ jiems tebuvo tarpinė stotelė prieš išvykstant tolyn į Angliją ar kur kitur, kad jie nepasiliko, nepriaugo Lietuvoje, ko iš jų galbūt buvo tikimasi ir siekiama. Likusieji vieni kitus pažįsta ir solidarizuojasi. Yra tai potencialas, kurį Lietuva sau susikūrė šviesia ir tvirtai ateičiai skatinančiai paramą lietuviams išsibarsčiusiems po pasaulį.

Prisimenu, kaip su Skibinskiu rengėme talentų šventę. Atėjo jis kartą į mano kambarį ir pasakoja, kaip čipsus valgydama jo šeima Ukrainoje laimėjo žalią kortą Amerikoje, nežinau kiek toje loterijoje teisybės, bet jis su broliu ir visa šeima ten išvažiavo. Labai talentingas buvo vaikinas. Tiesa, dabar nieko apie jį nežinau. Lietuvių kalbą ir anglų buvo išmokęs labai gerai, dailiai rašydavo. Taigi, atėjęs į kambarį aiškino, kad bus aktoriumi ir rodė kaip moka dainuoti. Visas populiarias dainas labai puikiai atlikdavo. Ir sugalvojome daryti mokykloje Talentų šou (beje, paskui direktorius sako, kas čia per ne lietuviškas žodis, šou, tegul būna vakaras. Pakeitė. Dabar visur mieste rašo šou ir nieko. Tas nervino). Taigi mes nelaukdami su lapeliu perėjome visus bendrabučio kambarius ir klausėme kas gali ir nori kokių nors teatrinių ar kitokių numerių prigalvoti Talentų dienai. Buvo daugybė norinčių nuo šeštokų ar net penktokų. Pasirodo, net pradinukų auklėtoja kažką su jais sugalvojo, ir prašė jiems paleisti pasirodyti pirmiems, kad šie nenuvargtų. Tas renginys mane išvargino nežmoniškai. Skibinskis staiga išvažiavo į Ukrainą nieko nepranešęs, tad visą reikalą „ariau“ aš vienas. Jokių namų darbų nepadarydavau, nieko neišmokau, tik naktimis galvoje sukosi scenarijus ir nesibaigiantis degantys terminai. Visi ruošėsi: mėginos net verkė kaip norėjo būti Spice girls. Gal todėl renginys gavosi labai ilgas ir labai neprofesionalus. Be daug kam patiko tiek, kad kitąmet atsirado norinčių, kurie patys surengė Talentų šventę. O mane, kaip kviestinį vedėją renginio paprašė pabūti. Žinau, kad tai liko tradicija.

Apie mokyklą išliko man daug gerų atsiminimų. Su malonumu nueinu ten aplankyti savo senųjų mokytojų, apsilankau per Kūčių vakarienę arba per mokyklos gimtadienį, kuris visada būna surengiamas kaip didelė ir graži mokyklos šventė.

Patinka? PasidalinkShare on Facebook
Facebook
0Share on VK
VK
Email this to someone
email
Tweet about this on Twitter
Twitter